Lietuvos gyventojų pensijų santaupos netrukus pasieks 3 mlrd. eurų

Lietuvos gyventojų santaupos II pakopos pensijų fonduose artėja prie 3 mlrd. eurų ribos: per 2017 m. jos išaugo 17 proc. iki 2,911 mlrd. eurų, iš jų penktadalis yra iš investicijų uždirbta santaupų dalis.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, vien pernai II pakopos pensijų fondai dirbančiųjų santaupas padidino 106,4 mln. eurų. Nuo veiklos pradžios pensijų fondai jau uždirbo 571,2 mln. eurų. Visų pensijų fondų svertinė 2017 metų grąža siekė 4,51 procento, akcijų pensijų fondai uždirbo net 9,17 proc. grąžą.

Prie II pensijų pakopos pernai prisijungė 43,5 tūkst. naujų dalyvių ir dabar pensijai kaupia beveik 1,3 mln. žmonių. Nuo veiklos pradžios II pakopos pensijų fondai 113,1 mln. eurų jau yra pervedę išėjusiems į pensiją arba paveldėtojams.

„2017 metai buvo stabilūs ir investicijoms palankūs metai – vidutinė ilgalaikė grąža yra teigiama. Geriausiai sekėsi pensijų fondams, daugiausiai investuojantiems į akcijas, tuo tarpu konservatyviausių pensijų fondų rezultatai pernai buvo kuklesni. Tai atspindi dabar esančio ekonomikos augimo ciklo fazę: didžiausią grąžą generuoja akcijos, tuo tarpu ypatingai saugus investavimo instrumentas obligacijos vis dar yra rekordiškai žemų palūkanų zonoje. Tarptautinė ilgametė investavimo patirtis rodo, kad bet kokie neigiami pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, matėme 2008 metais, vėliau yra su kaupu kompensuojami“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Konservatyviausiuose, vyriausio amžiaus žmonėms rekomenduojamuose II pakopos pensijų fonduose, preliminariais duomenimis, taupo apie 8 proc. klientų, o vien tik akcijų fonduose – beveik 19 proc. Mišrius akcijų ir obligacijų fondus yra pasirinkusi dauguma – apie 73 proc. klientų. Tai parodo, kad žmonės nėra linkę prisiimti kraštutinių rizikos lygių nei į konservatyvią, nei į pernelyg aktyvią pusę.

„Taip pat pastebime, kad tarp II pakopos pensijų fondų klientų daugėja jaunų žmonių, kurie sutinka prie kaupimo prisidėti ir savo lėšomis. Tai suprantama, nes prastėjant šalies demografiniams rodikliams ir senstant visuomenei jau nebesitikima, kad asmeniškai nesirūpinant pensija bus galima oriai pragyventi“, – sako Š. Ruzgys.

Kadangi dalyvavimo II pensijų pakopoje rezultatai priklauso nuo kaupimo laiko ir įneštų lėšų, jauni žmonės joje turi geriausias galimybes, nes kaups pakankamai ilgai. LIPFA vadovas tikisi, jog  valdžios atstovai išgirs socialinių partnerių nuomonę dėl pensijų sistemos Lietuvoje, kad nebūtų pakartota trumpalaikė ir, kaip rodo situacija, neefektyvi priemonė esamus pensininkus gelbėti būsimų sąskaita, kaip buvo pasielgta per 2008 metų krizę.

„Pasiekę senjoro amžių dauguma dirbančiųjų neišvengiamai pasitrauks iš darbo rinkos ir nebeturės galimybių užsidirbti einamosioms išlaidoms bei užsitikrinti įprastą gyvenimo lygį, todėl yra ypač svarbus valstybės įsipareigojimų vykdymo stabilumas. Deja, kai kurių valdžios atstovų požiūrio kol kas negalima laikyti tvariu. Stabilumas yra tai, ką apklausose pabrėžia šalies gyventojai, nes jie nori planuoti savo ateitį ir nėra nusiteikę nei dažnoms, nei radikalioms pensijų reformoms“,  – teigia LIPFA vadovas.

II pakopa buvo sukurta siekiant balansuoti pensijų išmokas ir mažinti „Sodrai“ tenkančią naštą.

2016 metais Lietuvoje vienam pensininkui teko 3,5 dirbančiojo, tačiau jau 2030 metais šis santykis sumažės iki 2,1.

LIPFA: ateities pensijų lėšos negali būti pravalgomos

Valdančiųjų planai su niekuo nesitariant iš esmės keisti pensijų sistemą siunčia aiškią žinią: kaupimui pažadėtas lėšas norima pravalgyti. Nors demografinės problemos tik aštrėja ir visuomenė sparčiai sensta, šiuo metu dirbantys ir „Sodrai“ įmokas mokantys žmonės rizikuoja likti nuviltais lūkesčiais prie suskilusios geldos.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys teigia, kad nesubalansuoti, su socialiniais partneriais neišdiskutuoti sprendimai gali pakirsti pasitikėjimą visa pensijų sistema.

„Deja, tenka konstatuoti, kad pensijos suprantamos ne kaip integrali visos socialinės sistemos dalis, o atskiras, savaime egzistuojantis segmentas, kurį galima keisti ir reformuoti sulig kiekvienu nauju politiniu vėju. Visuomenės senėjimas kelia prognozuojamą iššūkį, kuriam atsako imta ieškoti jau prieš keliolika metų. Tenka konstatuoti, kad per šį laiką situacija nepasikeitė, atvirkščiai – toliau aštrėja, todėl už šią sritį atsakingo ministro pasisakymai, jog kuo mažiau Lietuvoje bus dirbančių žmonių, tuo bus didesnės jų algos bei mokesčiai „Sodrai“, atleiskite, panašu į šieno ravėjimą“, – sako LIPFA vadovas.

Jo teigimu, tai, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis savotiškai interpretuoja esamą situaciją.

„Ministras kuria dirbtinę priešpriešą teigdamas, kad ateities pensijos kaupiamos dabartinių pensininkų sąskaita. Užmirštamas faktas, kad būtent dirbantieji išlaiko pensininkus iš savo mokesčių, kurių maža dalis grįžta jiems kaip valstybės paskata kaupti savarankiškai. Atsisakius paskatos būsimiems pensininkams, dabartinės pensijos vieną kartą padidėtų apie 20 eurų ir tai niekaip nėra panašu į esminį mažų pensijų klausimo sprendimą. Toks valdžios požiūris kuria nereikalingą įtampą tarp skirtingų visuomenės grupių, palikdamas erdvės politikams būti „geriems“ vienai iš jų“, – tvirtina Š. Ruzgys.

Nerimą kelia valstybės mastu ignoruojami jos pačios įsipareigojimai didinti įmokas į pensijų fondus, atstatyti ir kompensuoti ekonominės krizės laikotarpiu apkarpytus pervedimus.

Pasak LIPFA vadovo, bet kurioje kitoje gyvenimo srityje teisinių įsipareigojimų bei Konstitucinio Teismo sprendimų nesilaikymas reikštų atitinkamas pasekmes, tačiau pensijų klausimas padarytas išimtiniu.

„Ministras kalba, apie didesnius atlyginimus dirbantiesiems, nes jų bus mažiau, „Sodros“ pensijų augimą lygina su privačių pensijų fondų darbo rezultatais, nors pirmuoju atveju viską lemia politiniai sprendimai dėl išmokų dydžio ir su realia ekonomine situacija tai neturi nieko bendro. Čia bent jau visi vieningai sutariame, kad dirbančiųjų skaičius vienam pensininkui su laiku drastiškai mažės, apie „Sodros“ pensijos augimą svarstyti yra ir nelogiška, ir nekorektiška“, – sako jis.

Blogiausia, kas gali nutikti – asmeniniu apsisprendimu ir atsakingu ilgalaikiu planavimu bei taupymu pagrįsta II pensijų pakopos sistema bus susieta su nepastoviais, neprognozuojamas politikų pažadais ir gali mažinti paskatas kaupti savarankiškai ypač mažas pajamas gaunančius asmenis, t.y vieniems jautriausiems Lietuvos gyventojams.

„Ketinimas atsisakyti konkrečių, aiškių valstybės  įsipareigojimų, kokie yra dabar, ir pasirinkimas eiti į nuolatinių politinių spekuliacijų objektu esančias mokestines lengvatas grąžina mus į situaciją, kai aiškumo ir stabilumo besitikintys dirbantieji tampa priklausomi nuo besikeičiančių politikų požiūrio, supratimo ir nuolatinės žaidimo taisyklių kaitos. Taip elgiantis gali būti pakirstas pasitikėjimas visa pensijų sistema ir visomis jo pakopomis“, – mano Š. Ruzgys.

Apklausa: kokio socialinio teisingumo tikimasi pensijų klausimu?

Užsidirbtas poilsis pensijoje yra tas metas, kai visos visuomenės amžiaus grupės pirmiausiai tikisi stabilumo. Šią savaitę valdžios atstovų paskelbti planai iš esmės reformuoti šalies pensijų sistemą neatitinka nuotaikų, kuriomis, kaip parodė gyventojų apklausa, gyvena ir vienodo socialinio teisingumo tikisi tiek pensininkai, tiek juos išlaikantys dirbantieji, kurie pensininkais taps ateityje.

61,2 proc. Lietuvos gyventojų teigia, jog pensijų sistema turėtų tuo pat metu mokėti pensijas dabartiniams pensininkams ir padėti jas kaupti dirbantiesiems. Tuo pat metu 15 proc. norėtų lėšas skirti tik pensijų mokėjimui šiuo metu.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, interesų subalansavimo labiausiai tikisi darbingo amžiaus 30-39 metų (77,8 proc.) bei 40-49 metų (71,5 proc.) žmonės. Tuo tarpu viską išmokėti dabartiniams pensininkams siūlo kas ketvirtas vyresnis nei 60 metų amžiaus pensininkas.

„Bandoma įtvirtinti mintį, jog pensininkų ir dirbančiųjų gerovė yra du radikaliai skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys dalykai, yra paprasčiausiai neteisinga, nes šalies gyventojai save suvokia kaip vieningai veikiantį mechanizmą, o ne atskiras jo dalis. Skirtingoms gyventojų grupėms aktuali ir kitos grupės ekonominė bei socialinė padėtis. Tad matome šiokį tokį paradoksą: būsima reforma pristatoma kaip suvienijanti dvi iš tiesų nesusipriešinusias grupes, o štai tikrieji lūkesčiai yra ignoruojami“, – teigia Lietuvos investicinių pensijų fondų (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Pasak jo, nestebina, kad Lietuvos valdžios polinkis dažnai imtis svarbių socialinių sričių pertvarkų sulaukia stabilumo lūkesčio. Apklausos duomenimis, net 71,4 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių tikisi socialinio teisingumo.

„Galime teigti, jog valdžia vienareikšmiškai palankesnė tiems, kurie jau dabar gauna pensiją, nei tiems, kurie ją dar tik kaupia. Todėl šiek tiek keistos politikų kalbos apie bandymą suvienyti iki šiol skirtingus prioritetus – tai daroma, regis, patenkinant vienos grupės poreikius, bet visiškai ignoruojant kitos. Maža to, kad šitokiai sistemai iš principo trūks tvarumo, su jos pamatinėmis idėjomis nesutinka net tie šalies gyventojai, kuriems pokyčiai būtų finansiškai naudingiausi“, – įsitikinęs Š. Ruzgys.

Daugiausiai, iš viso 36,9 proc. apklausos dalyvių teigia, jog jiems bet kokioje pensijų sistemoje svarbiausias yra stabilumas, dar 21,9 proc. respondentų norėtų didesnio valstybės įsitraukimo, skatinant privatų kaupimą.

„Abu šie gyventojų norai yra absoliučiai pagrįsti. Nuo tada, kai 2004 metais pradėjo veikti II pakopa, ją reglamentuojantys teisės aktai keisti net keliolika kartų – joks planas neduos ilgalaikės naudos, jei kasmet jį pergalvosi. Antra, valstybės indėlis privalo kilti pagal Konstitucinio teismo nutarimus. Vadinamoji „2+2+2“ sistema 2020 m. turi virsti į „3,5+2+2“, o valstybė yra teisiškai įsipareigojusi padėti žmonėms savarankiškai kaupti dar labiau, nei iki šiol“, – teigia LIPFA prezidentas.

Vos pristatytas naujosios pensijų sistemos reformos planas sulaukė kritikos dėl to, jog nebuvo pristatytas socialiniams partneriams.

„Akivaizdu, kad šiam siūlymui klijuojamos „vienijančio“ etiketės nepavyksta išlaikyti nei vienu klausimu. Priešingai, kiekvienas pageidavimas, kuris vienijo tiek pensininkus, tiek dirbančiuosius, jame atmetamas: žmonės nenori radikalių pokyčių – ateitis, ypatingai finansinė turi būti planuojama“, – teigia Š. Ruzgys.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ spalio 6-15 dienomis atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa įtraukė 1000 Lietuvoje gyvenančių žmonių nuo 18 metų.

Š. Ruzgys: idėja Lietuvai – 20-iai metų nekaitalioti pensijų…

Laisvę turime. Demokratiją turime. Beliko susikurti finansinę gerovę ne pagal sovietinės planinės ekonomikos, o pagal Vakarų pasaulio pripažįstamas, globalios rinkos bei ateities demografijos iššūkius atliepiančias taisykles. Mano idėja 100 metų gimtadienį švęsti besiruošiančiai Lietuvai: pagaliau priimkime plataus masto politinį sutarimą dėl pensijų sistemos ir palikime ją ramybėje bent 20 metų. Po tokio netrumpo laikotarpio bent jau galėsime objektyviai vertinti savo pasirinkimo rezultatus, nes būtent ši sritis yra niekaip nesuderinama su skuba ir dažnais bei radikaliais pertvarkymais.

Gerėjant gyvenimo sąlygoms ir stiprėjant sveikatos apsaugai, gyvenimo trukmė išsivysčiusiose valstybėse auga. Laimingi, smalsūs, švytinčiomis akimis po užsienio šalis keliaujantys ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys senjorai Skandinavijoje ar aukšto pragyvenimo lygio Azijos valstybėse yra kasdienybė. Kai Lietuvoje sau tai gali leisti retas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus.

Keliai į tinkamą aprūpinimą senatvėje gali būti skirtingi ir priklausyti nuo šalies ekonominės situacijos, tradicijų, drąsos, inovatyvumo ir … kantrybės. Visas šalis, kurios gali būti pavyzdžiu mums, vienija sunkiausiai išlaukiamas faktorius – laikas. Nė vienoje šalyje orus gyvenimas senatvėje nebuvo sukurtas per dieną ar 10 metų: kiekviena pasiteisinusi idėja kasdienio gyvenimo realybe virto tik praėjus užtektinai laiko.

II pakopos pensijų fondai, pradėję pratinti Lietuvos dirbančiuosius prie savarankiško kaupimo senatvei, nuolat atsiduria reformų ir pertvarkymų taikiklyje. Per 17 metų nuo jų veiklos pradžios įvairūs teisės aktai buvo pakeisti net kelias dešimtis kartų, per 2008 metų krizę pervedimai į juos buvo sumažinti, dabar – pamažu atstatomi. Valdantieji vėl turi įvairių minčių ir idėjų, kaip reformuoti II pakopos pensijų sistemą, nors ji net nespėjo užauginti savo pirmos kartos klientų, kurie būtų kaupę visą savo darbingą amžių ir galėtų objektyviai vertinti realų indėlį į pensiją.

Gerovės valstybė nereiškia gerovės vienai kuriai nors visuomenės grupei čia ir dabar. Nesvarbu, ar tai būtų dabartiniai ar būsimi pensininkai. Gerovė visų pirma reiškia, kad matome, kas vyksta ir suprantame, ką daryti, kad galėtume tinkamai atsakyti į šiandieninius iššūkius ir neužkrauti savo nepadarytų namų darbų tiems, kurie bus po mūsų.

Dėl emigracijos ir mažėjančio gimstamumo dirbančių bei mokesčius mokančių žmonių skaičius Lietuvoje mažės. Tai faktas. Ilgėjant gyvenimo trukmei senjorų skaičius augs. Dar vienas faktas. Tokiame demografiniame kontekste būtų netoliaregiška susikoncentruoti vien į pensijų mokėjimo klausimą, nesvarbu, kas tą darytų – „Sodra“ ar valstybės biudžetas. Lėšų reikės sveikatos, globos sritims, slaugai. Kaip ir jaunų žmonių kompetencijų didinimui, perkvalifikavimui, integravimui į sparčiai besikeičiančią darbo rinką. Globalios tendencijos ir laisvas judėjimas jau dabar skaudžiai atsiliepia Lietuvai, kuri kenčia dėl emigracijos. Ir socialinis aprūpinimas tikrai nėra paskutinės svarbos klausimas tiems, kurie apsisprendžia kurti savo gyvenimą svetur.

Būkime atviri – šimtmetis ateis ir praeis. Bet gyvenimas tęsis. Tad galvokime toli į ateitį ir leiskime svarbiausiems sprendimams subręsti. Tokie svarbūs klausimai, kaip pensijų sistema, kuri lems didžiosios dalies visuomenės gyvenimą ateityje, turi būti apmąstyti, išdiskutuoti ir turėti platų politinių jėgų bei įvairių visuomenės grupių pritarimą. Asmeninės gerovės stabilumas kuria stabilumą visai valstybei ir atvirkščiai. Tai suprasti labiausiai ir norėtųsi palinkėti 100 metų jubiliejų švenčiančiai Lietuvai.

Apklausa atskleidė: dabartinių ir būsimų pensininkų supriešinimas yra dirbtinis

Lietuvos senjorai nesijaučia saugūs ne tik dėl dabarties, bet ir dėl ateities pensininkų. Beveik kas antras šalies pensininkas laikosi pozicijos, jog valstybė turi ne tik mokėti pensijas dabartiniams pensininkams, bet ir padėti sukaupti būsimas papildomas pensijas šių dienų dirbantiesiems.

Spalio mėnesį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa atskleidė, kad už tai pasisako 45 proc. visų šalies pensininkų.

„Antagonizmas ir nuolatinis akcentavimas, jog pensininkai susirūpinę tik savimi, neturi jokio pagrindo ir yra dirbtinis. Nedideles pensijas gaunantys ir kiekvieną mėnesį išgyvenimo klausimą sprendžiantys senjorai geriausiai mato realybę ir valstybės finansinį pajėgumą. Akivaizdu, jie tokio likimo nelinki nei savo vaikams, nei anūkams ir pritartų, kad valstybė turi stengtis palengvinti jų dalią ateityje“, – įsitikinęs Lietuvos investicinių pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Jo teigimu, priimant politinius sprendimus geriausiai girdimi garsiausi balsai, tačiau tokiu jautriu klausimu kaip pensijos derėtų įtraukti visas suinteresuotas visuomenės grupes, vengiant jų dirbtinio supriešinimo ir įsiklausant į reiškiamas nuomones.

Apklausos duomenimis, net 61 proc. Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad valstybė turi prisidėti prie privačiai kaupiamų pensijų. Dažniausiai tokios nuomonės laikosi 30-49 m. asmenys, taip pat turintys aukštąjį išsilavinimą bei užimantys specialistų pozicijas darbo rinkoje.

„Visuomenė gerai supranta Lietuvai kylančias demografines grėsmes ir nesijaučia saugi. Atsakydami į klausimą, kaip turėtų elgtis valstybė su pensijų sistema, beveik du trečdaliai respondentų nurodė, kad valstybė turėtų padėti sukaupti papildomas pajamas būsimiems pensininkams. Iš esmės tai reiškia viena – žmonės yra pasiryžę kaupti, prisidėti savo lėšomis, tačiau nori ir valstybės įsitraukimo. Valstybė savo laiku pažadėjo būti II pensijų pakopos viena iš dalių bei garantų, todėl natūralu, kad dirbantieji tikisi tęstinumo ir pažadų tesėjimo“, – sako Š. Ruzgys.

Tuo tarpu tik kas ketvirtas pensininkas (25,3 proc.) įsitikinęs, kad valstybė turėtų koncentruotis tik į dabartinius pensininkus ir niekaip neskatinti ateities pensininkų ir tai didžiausia taip manančių gyventojų dalis.

„Niekuo nepagrįstos kalbos, jog visa dabartinių pensininkų gerovė kas mėnesį perpumpuojama į privačius pensijų fondus, daliai pensininkų leidžia manyti, kad tai juos išgelbėtų. Deja. Pervedimai yra tokie minimalūs, kad tinka tik dirbtiniam senjorų ir kaupiančiųjų priešinimui, tuo tarpu pensininkų pensijų problemos neišspręstų“, – įsitikinęs LIPFA prezidentas.

Daugiausia manančių, kad visas lėšas reiktų skirti dabartinių pensininkų situacijos gerinimui gyvena Vilniuje (19,4 proc.). Kituose didžiuosiuose miestuose taip manančių – beveik 9 proc. punktais mažiau (10,9 proc.).

„Tiesą pasakius, šie rezultatai kiek nustebino, tačiau sostinėje gyvenantiems pensininkams pajamų nelygybė akis bado, ko gero, labiausiai. Be to, Vilnius pagal pragyvenimo lygį yra brangiausias Lietuvos miestas, o pensininkams reikia apsipirkti tose pačiose parduotuvėse, jie naudojasi viešuoju transportu, moka mokesčius, tad būtent čia noras, kad pensininkų situacija pasikeistų „čia ir dabar“ – pats stipriausias. Kita vertus, vilniečiai nėra trumparegiai – 67,2 proc. sostinės gyventojų taip pat pritartų valstybės įsitraukimui taupant ateities pensijoms“, – teigia Š. Ruzgys.

Reprezentatyvus tyrimas atliktas šių metų spalio 6-15 d. Apklausoje dalyvavo 1000 respondentų

Lietuvos gyventojai II pakopos pensijų fonduose jau sukaupė 2,8…

Antros pakopos pensijų fonduose Lietuvos dirbantieji rugsėjo pabaigoje buvo sukaupę 2,8 mlrd. eurų – jų santaupos nuo metų pradžios padidėjo 292 mln. eurų, arba 12 proc.

Galime konstatuoti, kad ilgalaikiai fondų rezultatai yra stiprūs. Ekonomikos ciklui esant pakilime, didžiausią grąžą šiemet uždirba daugiausiai į akcijas investuojantys fondai. Tačiau visada žvelgiame ir į ilgalaikę perspektyvą ir laikomės gyvenimo ciklo tikslus atitinkančio investicijų balanso“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Didžiausia grąža šiemet pasižymėjo fondai, investuojantys tik į akcijas arba tie, kuriuose akcijos sudaro didžiausią dalį įsigyjamų vertybinių popierių.

Tik į akcijas investuojantys II pakopos pensijų fondai šiemet pasiekė 4,87 proc. grąžos svertinį vidurkį, fondai, kurių investicijos į akcijas siekia iki 70 proc., – 3,07 proc. Konservatyvesnių fondų, kurių investicijos į akcijas siekia iki 30 proc., grąžos svertinis vidurkis 1,14 proc., o visiškai konservatyvių – 0,33 proc.

Balansuoti pensijų išmokas ir ateityje „Sodrai“ tenkančią naštą mažinti turintys II pakopos pensijų fondai yra glaudžiai susiję su socialinėmis bei ekonominėmis šalies tendencijomis: sparčia emigracija bei situacija darbo rinkoje.

Šiemet per tris ketvirčius naujas pensijų kaupimo sutartis II pakopoje sudarė 33,4 tūkst. žmonių ir tai yra vidutinis rezultatas, lyginant su ankstesniais laikotarpiais, tarp jų ir 2008 m. ekonomine bei finansine krize, tačiau geras rodiklis, įvertinant darbo jėgos nutekėjimą į užsienį ir gyvenimo trukmės ilgėjimą.

Pasak Š. Ruzgio, ši tendencija išsilaikys ir laipsniškai stiprės, nes Lietuvos visuomenė sens, demografinė padėtis tik prastės.

„Žmonių finansinis raštingumas nuolat auga, globalios tendencijos bei informacijos gausa skatina kur kas geresnį suvokimą ir realistinį situacijos vertinimą. Tai rodo, kad į II pakopos pensijų fondus ateina nauji klientai, suprantantys, kad senatvėje gali ir nelikti, kas juos išlaikytų pagal dabartinį „Sodros“ įmokų surinkimo ir paskirstymo modelį. Dalis Lietuvos gyventojų renkasi kitas šalis darbui ir gyvenimui, sąlyginis dirbančiųjų ir pensininkų santykis tik prastėja pastarųjų nenaudai, todėl jauni, į darbo rinką ateinantys žmonės renkasi papildomų pensijų pajamų galimybę, atsietą nuo dirbančiųjų skaičiaus ir kur kas labiau suasmenintą, priklausančią nuo paties kaupiančiojo pastangų ir indėlio“, – sako Š. Ruzgys.

II pakopos pensijų fondų dalyvių skaičius rugsėjo 30 d. siekė 1,283 mln. Nepaisant 2008 m. vykusios finansų krizės, vidutinė metinė pensijų fondų grąža, atskaičius valdymo mokesčius, siekia 4,9 proc., ir tai beveik 2 procentiniais punktais daugiau nei 3,1 proc. siekusi metinė infliacija.

Lietuvos banko duomenimis, pagal dalyvių skaičių didžiausią rinkos dalį užima „Swedbank investicijų valdymas“ – 513,1 tūkst. Toliau rikiuojasi „SEB investicijų valdymas“ (286,3 tūkst.), „Aviva Lietuva“ (225,7 tūkst.), „Luminor investicijų valdymas“ (134,9 tūkst.) ir „INVL Asset Management“ (114 tūkst.).

Pagal grynuosius aktyvus taip pat pirmauja „Swedbank investicijų valdymas“ – 1,033 mlrd. eurų. „SEB investicijų valdymas“ valdo 721 mln. eurų, „Aviva Lietuva“ – 432,4 mln., „Luminor investicijų valdymas“ – 297,4 mln., „INVL Asset Management“ – 295,9 mln. eurų.

LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys: Politinė matematika, arba ateities pensijų…

Lietuvoje stokojame nuo politinės rotacijos nepriklausančio sutarimo, kaip spręsti spartaus visuomenės senėjimo aštrinamą ateities pensininkų finansinio aprūpinimo klausimą. Jei 2016 metais vienam pensininkui Lietuvoje teko 3,5 dirbančio žmogaus, jau 2030 metais priartėsime prie nerimą keliančios dviejų dirbančiųjų vienam pensininkui ribos. Toliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis tik prastės, finansinė našta visuomenei ir valstybei, o kartu ir „Sodrai“ – augs.

Ir Lietuvos, ir įtakingų užsienio finansinių institucijų rekomendacijos mūsų šaliai sutampa: kad ir ką darytume, tai turi virsti ilgalaike nauda ne tik visai pensijų sistemai, bet ir mažinti senstančiai visuomenei tenkančius kaštus. Trumpalaikis sprendimas – ne išeitis. Siekiant diversifikuoti pensijų išmokas, 2004 metais Lietuvoje pradėjo veikti II pensijų pakopa, kurios dėka dalis būsimos „Sodros“ naštos perkeliama privataus verslo atsakomybei.

Per 13 veiklos metų pensijų fondai, išlaikydami 4,9 proc. vidutinę metinę grąžą, savo klientams jau uždirbo daugiau kaip 500 mln. eurų ir dabar valdo beveik 2,6 mlrd. eurų būsimų pensininkų santaupų. Ką daryti su jomis? Toliau auginti pensijų fondus, panaudojant juos besikaupiančių demografinių problemų sušvelninimui ateityje? Ar sugriauti II pakopą, joje sukauptas santaupas nusavinant ir panaudojant momentiniam perskirstymui?

Politinės matematikos nemoko mokyklose, nedėsto universitetuose. Tačiau būtent ji gali lemti, kad sėkmingai veikianti II pakopos pensijų sistema išgyvens ne evoliuciją, o ją sunaikinti galinčią revoliuciją, apie kurią byloja valdžios planų nuotrupos.

Dabar II pakopos pensijų sistemoje dalyvauja beveik 1,26 mln. žmonių. Vadinasi, absoliuti dauguma, arba apie 90 proc. dirbančiųjų yra suteikę mandatą privatiems investicijų valdytojams ir pasitiki, kad jų žinios ir patirtis leis užtikrinti geriau aprūpintą senatvę. Neabejotina, kad anuitetui ir privačioms pensijų išmokoms sukaups tie, kurie maksimaliai kaupia principu 2+2+2. Sukaups ir tie, kurių kaupimas siekia minimalius 2 proc., tačiau pajamos yra pakankamai aukštos.

Problematiška dalimi galima laikyti tik maždaug 160 tūkst. pensijų fondų dalyvių, kurie kaupia minimaliai, jų pajamos žemos ir abejotina, ar jie sukaups anuitetą. Būtent ši pilkoji zona, visoje II pakopoje sudaranti vos 12 proc.  dalyvių, verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip geriausiai pasirūpinti konkrečiai šiais žmonėmis? Tačiau tai yra 12 procentų prieš sėkmingus 88 procentus. Tuomet kodėl politinėje plotmėje šios procentinės dalys įgauna visiškai priešingą savo reikšmei svorį ir valdantiesiems sufleruoja, kad sistema nepasiteisino?

Šiuo metu politikų retorika nukreipta į dabarties pensininkus, kurių problemos yra „užsidegę“ šią akimirką. Tačiau svarstomi privačios nuosavybės, šiuo konkrečiu atveju, ateities pensininkų santaupų galimo nusavinimo planai gali sukelti didelę investicinio stabilumo ir pasitikėjimo krizę investuotojų akyse. Nekalbant apie tai, kad tokie planai brėžia visiškai į kitą pusę besidriekiančią trajektoriją, tolstančią nuo Europos Komisijos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), Lietuvos banko gairių ir rekomendacijų.

Panašu, kad užmiršome, dėl ko buvo sukurta II pakopos pensijų sistema. Užmirštame arba nenorime matyti, kad demografiniai iššūkiai laikui bėgant tik aštrės, dirbančiųjų mažės, finansai – tirps. II pakopą taiko net 26 Europos Sąjungos šalys iš 28-ių, kurių visuomenės taip pat sensta.

Ką reikštų II pakopos pensijų revoliucija Lietuvoje? Kad tas pačias problemas užprogramuosime ilgalaikei perspektyvai, imituodami jų sprendimą asmeninių santaupų nacionalizavimu ir perkėlimu į valstybės kišenę. Jau 13 metų veikianti, tačiau, palyginti su žmogaus gyvenimo trukme, dar tik įsibėgėjanti II pakopa yra reikšminga bendros Lietuvos pensijų sistemos dalis. Ką dėl jos ateities valdžia atsakys daugiau kaip milijonui šios pakopos dalyvių, į kurių santaupas, panašu, yra nusitaikiusi?

Sunerimę emigrantai aktyviau domisi Lietuvoje likusiu savo turtu

Beveik trečdalis milijono Lietuvos emigrantų tikisi, kad prie pensijos prisidurs lėšas, sukauptas iš mūsų šalyje turėtų darbo santykių. Lietuvoje veikiančiuose II pakopos pensijų fonduose pasyviai dalyvauja apie 300 tūkst. emigrantų, o užklausų dėl to, kas gali vykti su sąskaitose sukauptomis santaupomis, pastaruoju metu daugėja, pastebi Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA).

„Nepaisant to, kad išvyko, emigrantai pensijų fonduose sukaupto savo turto nepamiršo. Priešingai, susidomėjimas jų likimu ir padėtimi pastaruoju metu išaugo dvigubai. Į fondų valdytojus aktyviau besikreipiantys žmonės domisi, ne tik tuo, kokias sumas jie yra sukaupę, kaip sekasi investuotojams, bet ir teiraujasi, kaip valdžios sprendimai reformuoti pensijų sistemą, gali paveikti jų sukauptas lėšas, kokių veiksmų jie turėtų ar galėtų imtis“ – teigia LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys.

LIPFA skaičiavimu, pensijų kaupimo sistemoje dalyvauja 400 tūkst. žmonių, kurių sąskaitos yra neaktyvios dėl nutrūkusių darbo santykių, o 75 proc. pasyviai kaupiančiųjų yra emigravę. Išmokos laikinai savo kaupimą pensijų fonduose sustabdžiusiems emigrantams, kai jie pasieks pensinį amžių, gali siekti per 0,4 mlrd. eurų.

Pasak Š. Ruzgio, nerimą kelia signalai, jog dalis emigrantų teiraujasi, ar savo santaupų jie negalėtų „išvesti“ iš Lietuvos:

„Žmonės klausia, ar pensijai kaupiamas lėšas jie gali persivesti ir prijungti prie užsienio šalyse senatvei kaupiamų lėšų. Deja, bet išskyrus nedideles išimtis, teisiškai to padaryti nėra galimybės. Jų sukauptos lėšos valdomos ir pinigus uždirba Lietuvoje, čia ir liks. Tačiau faktas, kad toks klausimas keliamas, tuo aktyviai domimasi, rodo, jog žmonės susirūpinę savo finansiniu saugumu senatvėje ir nėra tikri ar galės gauti papildomą išmoką už Lietuvoje išdirbtus metus ir mokėtus mokesčius“, – teigia LIPFA vadovas.

Kita pastebima tendencija, kad laikinai kaupimą sustabdžiusių asmenų sąskaitos vėl tampa aktyvios, tai reiškia – žmonės grįžta į Lietuvos darbo rinką.

„Pagal tai, kad per pastaruosius penkerius metus kaupimas atsinaujino maždaug 18 proc. suspenduotų pensijų fondų sąskaitų, matome, jog žmonės ne tik išvyksta, bet ir grįžta, įsilieja į darbo rinką. Tai iš esmės reiškia, kad finansinio raštingumo, sąmoningumo lygis keičiasi. Į Lietuvą grįžta aukštesnes pajamas gaunantys ir aukštesnę pridėtinę vertę kuriantys asmenys. Tikėtina, jog dalis jų yra išsimokslinę, kvalifikuoti emigrantai, nusprendę grįžti į Lietuvą ir efektyviai prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo. Dažnai jie atsiveža Vakarų šalių praktiką ir supratimą, kad prie pensijos kaupimo turi prisidėti patys ir tikisi atitinkamų instrumentų bei valstybės indėlio į tai“, – sako Š. Ruzgys.

Šiuo metu privačiuose pensijų fonduose savo pensijas kaupia per 1,3 mln. Lietuvos  gyventojų, arba daugiau nei 80 proc. visų dirbančiųjų. Nuo 2004 m. fondai uždirbo 600 mln. eurų, o viso fonduose sukaupta virš 2,5 mlrd. eurų.

Privačių pensijų paveldėtojams jau išmokėta per 20 mln. eurų

Beveik penktadalis Lietuvos II pakopos privataus pensijų fondų išmokėtų pinigų nukeliauja paveldėtojams. Pensijų fondų valdytojų duomenimis, per pastaruosius šešerius metus paveldėtojams buvo išmokėta 20,4 mln. eurų II pakopos pensijų fonduose sukauptų lėšų, o vidutinė išmoka viršijo tris minimaliąsias mėnesio algas, arba 1215 eurų vienam asmeniui.

„Šiuo metu privačiuose pensijų fonduose savo pensijas kaupia per 1,3 mln. Lietuvos  gyventojų, arba daugiau nei 80 proc. visų dirbančiųjų. Skaičiuojama, kad išmokas iš II pakopos pensijų fondų gauna daugiau kaip 33 tūkst. dabartinių pensininkų, dar beveik 17 tūkst. fondų klientų kauptos pensijos tapo finansine paspirtimi jų artimiesiems“ , – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Įsibėgėjantis privatus pensijų kaupimas po truputį keičia žmonių supratimą apie tai, kad šie pinigai yra asmeninė nuosavybė, kaip ir bet koks kitas mirusiojo turėtas turtas.

Pasak advokatų profesinės bendrijos TVINS partnerio Tomo Talučio, sukauptos II pakopos pensijos yra paveldimos tokia pat tvarka, kaip ir kitas sukauptas turtas: pagal įstatymą arba pagal iš anksto sudarytą testamentą.

„Mirus pensijos kaupėjui, o jo artimiesiems tiksliai nežinant pensijos kaupimo subtilybių, visiškai nereiškia, kad jie praras sukauptas lėšas. Per tris mėnesius privalu kreiptis į notarą, kuris ne tik tvarko paveldėjimo reikalus, bet, esant reikalui, gali papildomai kreiptis į finansines institucijas ir išsiaiškinti ar yra papildomo turto“,  – pensijos paveldėjimo mechanizmą aiškina T. Talutis.

II pakopos pensijų fonde sukaupti pinigai, mirus jų savininkui, yra įrašomi į bendro paveldimo turto sąrašą, notaras išduoda teisės liudijimą, su kuriuo paveldėtojas gali kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę ir prašyti išmokėti pinigus.

Jei asmuo nebuvo parašęs testamento, jo turtas kartu su II pakopos pensijų fonduose sukauptais pinigais padalijamas paveldėtojams įstatymuose numatyta tvarka.

Mirus II pakopos pensiją kaupusiam asmeniui jo paveldėtojas pensijų kaupimo bendrovei privalo pateikti dokumentus, įrodančius jo teisę į sukauptas lėšas. Teisininkai primena, kad privalu turėti paveldėjimo teisės liudijimą, tapatybės dokumentus ir prašymą pervesti sukauptas lėšas į paveldėtojo banko sąskaitą. II pakopos pensijų fondų vienetai konvertuojami į pinigus dokumentų gavimo dieną.

Svarbus momentas yra pats paveldėjimo būdas, nes dažnai pamirštama, kad paveldimas ne tik turtas, bet ir skolos.

„Palikimą priėmęs įpėdinis turi atsakyti už testamento sudarytojo paliktas skolas. Baiminantis, kad testamento sudarytojo skolos gali būti didesnės nei palikimas, reikia kreiptis į teismą su prašymu, kad antstolis sudarytų paveldimo turto apyrašą. Priėmus palikimą pagal apyrašą, testamento sudarytojo skolos padengiamos tik iš palikimo, įpėdiniui nereikės rizikuoti asmeniniu turtu“, – praktikoje svarbius niuansus vardija advokatas.

Praradę artimą žmogų, patiriame netektį, o kartais ir netikėtų finansinių išlaidų. II pakopos pensijų fonde sukauptas lėšas galima palyginti su santaupomis banke arba kitu vertingu turtu, kuris, įvykus nelaimei, užsitikrins tam tikrą finansinį stabilumą.

Daugiau informacijos:

Šarūnas Ruzgys

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas

El. p. sarunas.ruzgys@dnb.lt 

Mob. +370 686 62649

„Swedbank investicijų valdymui“ perleista 100 proc. „Danske Capital investicijų…

„Swedbank investicijų valdymas“, UAB ir Danske Bank A/S“ pasirašė sutartį dėl Lietuvos pensijų fondų valdymo įmonės UAB „Danske Capital investicijų valdymas“ 100 proc. akcijų perleidimo.

Lietuvos bankui paskelbus, kad šiam sandoriui neprieštarauja, akcijų perleidimas įvyko 2016 m. liepos 15 d. Tai reiškia, kad „Danske Capital investicijų valdymas“ tampa „Swedbank“ grupės dukterine bendrove kartu su šiais II ir III pakopos „Danske“ pensijų fondais: „Konservatyvaus valdymo Danske pensija”, “Danske pensija 50”, “Danske pensija 100”, „Danske pensija plius“.

Jeigu esate II ir III pakopos „Danske“ pensijų fondų dalyvis, visą Jums rūpimą informaciją galite rasti čia:

https://www.swedbank.lt/lt/pages/danske-fondai/pagrindines-datos-ir-patarimai