Lietuvoje stokojame nuo politinės rotacijos nepriklausančio sutarimo, kaip spręsti spartaus visuomenės senėjimo aštrinamą ateities pensininkų finansinio aprūpinimo klausimą. Jei 2016 metais vienam pensininkui Lietuvoje teko 3,5 dirbančio žmogaus, jau 2030 metais priartėsime prie nerimą keliančios dviejų dirbančiųjų vienam pensininkui ribos. Toliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis tik prastės, finansinė našta visuomenei ir valstybei, o kartu ir „Sodrai“ – augs.

Ir Lietuvos, ir įtakingų užsienio finansinių institucijų rekomendacijos mūsų šaliai sutampa: kad ir ką darytume, tai turi virsti ilgalaike nauda ne tik visai pensijų sistemai, bet ir mažinti senstančiai visuomenei tenkančius kaštus. Trumpalaikis sprendimas – ne išeitis. Siekiant diversifikuoti pensijų išmokas, 2004 metais Lietuvoje pradėjo veikti II pensijų pakopa, kurios dėka dalis būsimos „Sodros“ naštos perkeliama privataus verslo atsakomybei.

Per 13 veiklos metų pensijų fondai, išlaikydami 4,9 proc. vidutinę metinę grąžą, savo klientams jau uždirbo daugiau kaip 500 mln. eurų ir dabar valdo beveik 2,6 mlrd. eurų būsimų pensininkų santaupų. Ką daryti su jomis? Toliau auginti pensijų fondus, panaudojant juos besikaupiančių demografinių problemų sušvelninimui ateityje? Ar sugriauti II pakopą, joje sukauptas santaupas nusavinant ir panaudojant momentiniam perskirstymui?

Politinės matematikos nemoko mokyklose, nedėsto universitetuose. Tačiau būtent ji gali lemti, kad sėkmingai veikianti II pakopos pensijų sistema išgyvens ne evoliuciją, o ją sunaikinti galinčią revoliuciją, apie kurią byloja valdžios planų nuotrupos.

Dabar II pakopos pensijų sistemoje dalyvauja beveik 1,26 mln. žmonių. Vadinasi, absoliuti dauguma, arba apie 90 proc. dirbančiųjų yra suteikę mandatą privatiems investicijų valdytojams ir pasitiki, kad jų žinios ir patirtis leis užtikrinti geriau aprūpintą senatvę. Neabejotina, kad anuitetui ir privačioms pensijų išmokoms sukaups tie, kurie maksimaliai kaupia principu 2+2+2. Sukaups ir tie, kurių kaupimas siekia minimalius 2 proc., tačiau pajamos yra pakankamai aukštos.

Problematiška dalimi galima laikyti tik maždaug 160 tūkst. pensijų fondų dalyvių, kurie kaupia minimaliai, jų pajamos žemos ir abejotina, ar jie sukaups anuitetą. Būtent ši pilkoji zona, visoje II pakopoje sudaranti vos 12 proc.  dalyvių, verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip geriausiai pasirūpinti konkrečiai šiais žmonėmis? Tačiau tai yra 12 procentų prieš sėkmingus 88 procentus. Tuomet kodėl politinėje plotmėje šios procentinės dalys įgauna visiškai priešingą savo reikšmei svorį ir valdantiesiems sufleruoja, kad sistema nepasiteisino?

Šiuo metu politikų retorika nukreipta į dabarties pensininkus, kurių problemos yra „užsidegę“ šią akimirką. Tačiau svarstomi privačios nuosavybės, šiuo konkrečiu atveju, ateities pensininkų santaupų galimo nusavinimo planai gali sukelti didelę investicinio stabilumo ir pasitikėjimo krizę investuotojų akyse. Nekalbant apie tai, kad tokie planai brėžia visiškai į kitą pusę besidriekiančią trajektoriją, tolstančią nuo Europos Komisijos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), Lietuvos banko gairių ir rekomendacijų.

Panašu, kad užmiršome, dėl ko buvo sukurta II pakopos pensijų sistema. Užmirštame arba nenorime matyti, kad demografiniai iššūkiai laikui bėgant tik aštrės, dirbančiųjų mažės, finansai – tirps. II pakopą taiko net 26 Europos Sąjungos šalys iš 28-ių, kurių visuomenės taip pat sensta.

Ką reikštų II pakopos pensijų revoliucija Lietuvoje? Kad tas pačias problemas užprogramuosime ilgalaikei perspektyvai, imituodami jų sprendimą asmeninių santaupų nacionalizavimu ir perkėlimu į valstybės kišenę. Jau 13 metų veikianti, tačiau, palyginti su žmogaus gyvenimo trukme, dar tik įsibėgėjanti II pakopa yra reikšminga bendros Lietuvos pensijų sistemos dalis. Ką dėl jos ateities valdžia atsakys daugiau kaip milijonui šios pakopos dalyvių, į kurių santaupas, panašu, yra nusitaikiusi?