Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Pensijų fondų valdytojai bei administratoriai yra suinteresuoti politinio chaoso šalyje kėlimu bei krizės eskalavimu yra nelogiškas ir nepagrįstas. Kita vertus, gaila, bet jis nuosekliai įsirašo į ištisą grandinę pastaruoju metu pasigirdusių įvairaus lygmens valdžios atstovų teiginių, kurstančių nepasitikėjimą užsienio investuotojais, ypač finansų sektoriuje, ir kenkiančių jų reputacija. Maža to, dabartinės valdžios atstovų pasirinkta taktika regzti sąmokslo teorijas, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo susidariusios situacijos esmės, įgauna beprecedentį mastą ir jau panašėja į tendencingą politiką investuotojų atžvilgiu.

Šio pasisakymo kontekstas taip pat kelia nerimą ir tuo pačiu demonstruoja valdžios atstovų trumparegiškumą. Tuo metu, kai valdžia pergyvena dėl užsienio investuotojų pasitraukimo, išlydi „Barclays“ ir nepaliauja muštis į krūtinę, kad klaidų nekartos ir viską padarys dėl naujų investuotojų pritraukimo, ji kita ranka investuotojams siunčia visai kitokį signalą. Valdžios atstovai viešai skelbdami, kaip LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino, neadekvačias mintis apie galimybę parduoti užsienio kapitalo bankus, siedami pensijų fondų valdytojus su planuojamais profesinių sąjungų streikais bei kaltindami juos sąsajomis su politinėmis partijoms, griauna paskutinius trapaus pasitikėjimo likučius.

Turbūt nereikia ilgai galvoti, kuri iš šių dviejų žinių investuotojams yra aktualesnė, ir kad tylus atgailavimas ir mušimasis į krūtinę čia vargu ar gali būti veiksmingas.

Lietuvos pensijų ir investicinių fondų asociacijos (LIPFA) atstovai visada kartojo, kad visų pirma esame maksimaliai suinteresuoti politinės bei ekonominės situacijos šalyje stabilumu bei priimtų sprendimų ir pasirinktų veiksmų nuoseklumu. Aiškiai deklaravome savo poziciją dėl to, kad pensijų sistemos klausimas negali būti politizuojamas, priklausomas nuo valdžios nuotaikų ir perpučiamas politinių skersvėjų. Visų pirma todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai kenkia viešajam interesui.

Per tiek metų išmokome ramiai reaguoti į pokyčius ir visada galime prie jų prisitaikyti. Tačiau su reformų vėliava atėjusi valdžia, regis, iki galo taip ir nesupranta, jog politinė turbulencija verslui, o ypač tokiam jautriam, pasitikėjimu grįstam sektoriui kaip pensijų kaupimas ir investavimas, yra tiesiog pražūtinga. Tai, ką išgirdome iš Premjero lūpų yra stiprus smūgis ne tik pensijų fondų bei užsienio investuotojų reputacijai, bet, visų pirma, visuomenės pasitikėjimui tiek laiko kurta ir veikiančia sistema.

Nejau aukščiausių valstybės pareigūnų lūpomis norime formuoti užsienio investuotojų nuomonę, jog nenuoseklumas, negebėjimas susitarti ir susitarimų laikytis, yra Lietuvos kasdienybė. Nepaisant to, kas oficialiai žadama, kokios sąlygos sudaromos, jos jau kitą dieną gali būti tiesiog atšaukiamos. Be aiškių motyvų, surandant „kaltuosius“ ir nusiimant atsakomybę.