Investuotojai: gluminanti valdžios pareigūnų retorika gali sugriauti trapius pasitikėjimo likučius

Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Pensijų fondų valdytojai bei administratoriai yra suinteresuoti politinio chaoso šalyje kėlimu bei krizės eskalavimu yra nelogiškas ir nepagrįstas. Kita vertus, gaila, bet jis nuosekliai įsirašo į ištisą grandinę pastaruoju metu pasigirdusių įvairaus lygmens valdžios atstovų teiginių, kurstančių nepasitikėjimą užsienio investuotojais, ypač finansų sektoriuje, ir kenkiančių jų reputacija. Maža to, dabartinės valdžios atstovų pasirinkta taktika regzti sąmokslo teorijas, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo susidariusios situacijos esmės, įgauna beprecedentį mastą ir jau panašėja į tendencingą politiką investuotojų atžvilgiu.

Šio pasisakymo kontekstas taip pat kelia nerimą ir tuo pačiu demonstruoja valdžios atstovų trumparegiškumą. Tuo metu, kai valdžia pergyvena dėl užsienio investuotojų pasitraukimo, išlydi „Barclays“ ir nepaliauja muštis į krūtinę, kad klaidų nekartos ir viską padarys dėl naujų investuotojų pritraukimo, ji kita ranka investuotojams siunčia visai kitokį signalą. Valdžios atstovai viešai skelbdami, kaip LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino, neadekvačias mintis apie galimybę parduoti užsienio kapitalo bankus, siedami pensijų fondų valdytojus su planuojamais profesinių sąjungų streikais bei kaltindami juos sąsajomis su politinėmis partijoms, griauna paskutinius trapaus pasitikėjimo likučius.

Turbūt nereikia ilgai galvoti, kuri iš šių dviejų žinių investuotojams yra aktualesnė, ir kad tylus atgailavimas ir mušimasis į krūtinę čia vargu ar gali būti veiksmingas.

Lietuvos pensijų ir investicinių fondų asociacijos (LIPFA) atstovai visada kartojo, kad visų pirma esame maksimaliai suinteresuoti politinės bei ekonominės situacijos šalyje stabilumu bei priimtų sprendimų ir pasirinktų veiksmų nuoseklumu. Aiškiai deklaravome savo poziciją dėl to, kad pensijų sistemos klausimas negali būti politizuojamas, priklausomas nuo valdžios nuotaikų ir perpučiamas politinių skersvėjų. Visų pirma todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai kenkia viešajam interesui.

Per tiek metų išmokome ramiai reaguoti į pokyčius ir visada galime prie jų prisitaikyti. Tačiau su reformų vėliava atėjusi valdžia, regis, iki galo taip ir nesupranta, jog politinė turbulencija verslui, o ypač tokiam jautriam, pasitikėjimu grįstam sektoriui kaip pensijų kaupimas ir investavimas, yra tiesiog pražūtinga. Tai, ką išgirdome iš Premjero lūpų yra stiprus smūgis ne tik pensijų fondų bei užsienio investuotojų reputacijai, bet, visų pirma, visuomenės pasitikėjimui tiek laiko kurta ir veikiančia sistema.

Nejau aukščiausių valstybės pareigūnų lūpomis norime formuoti užsienio investuotojų nuomonę, jog nenuoseklumas, negebėjimas susitarti ir susitarimų laikytis, yra Lietuvos kasdienybė. Nepaisant to, kas oficialiai žadama, kokios sąlygos sudaromos, jos jau kitą dieną gali būti tiesiog atšaukiamos. Be aiškių motyvų, surandant „kaltuosius“ ir nusiimant atsakomybę.

Rojumi saviems pensininkams taps nebent Turkija, bet ne Lietuva

Klasikiniu laikomas principas, kad dirbantieji išlaiko dėl amžiaus iš darbo rinkos pasitraukusius vyresnius visuomenės narius, išsivysčiusiose šalyse vis rimčiau ima strigti, nes čia nuolat auga pagyvenusių žmonių skaičius. Lietuva, kaip ir dauguma Europos Sąjungos (ES) šalių sparčiai sensta, ir savų pensininkų rojumi iš visų šalių pretenduoja tapti nebent Airija ar Turkija.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Šarūnas Ruzgys teigia, kad tik tos šalys, kurios gali būti ramios dėl savo demografinio balanso, kaip Turkija ar Airija, kol kas gali kiek mažiau jaudintis dėl ateities pensininkų išlaikymo.

„Galima sakyti, kad Turkija artimoje ateityje pretenduoja tapti pensininkų rojumi savo pensininkams. Palyginti su ES, jaunų žmonių dalis šalyje yra įspūdingai didelė – Bendrijoje į Turkiją panašiausia nebent Airija, kurioje jaunų, darbingo amžiaus žmonių dalis yra didžiausia. Tuo tarpu Lietuva atkartoja bendrąjį ES šalių vystymosi scenarijų ir suprasdama, kad mokesčių mokėtojų bazė sparčiai pildo senjorų gretas, skatina gyvenimui pensijoje kaupti savarankiškai“, – sako Š. Ruzgys.

Nuo 2007 iki 2017 metų Lietuvoje jauniausių, iki 14 metų amžiaus gyventojų sumažėjo nuo 16 iki 14,8 proc., o vyresnių nei 65 metų senjorų dalis išaugo nuo 16,6 iki 19,3 proc., rodo Eurostato duomenys.

Tuo tarpu Turkijoje jauniausia gyventojų grupė sudaro net 23,7 proc., o vyriausia – tik 8,3 proc.

Viena iš buvusių patraukliausių Lietuvos gyventojams emigracijos krypčių, Airija, ES gali pasigirti net 21,1 proc. jauniausio amžiaus grupės dalimi, kai tuo tarpu senjorų dalis šalyje siekia 13,5 proc.

Nuo 2019 metų Lietuvoje startuoja pensijų reforma, kuri numato į savo finansinės gerovės kūrimą labiau įtraukti dirbančiuosius ir skatina santaupoms II pakopoje kas mėnesį atsidėti 3 proc. nuo atlyginimo. Valstybė atitinkamai skirs 1,5 proc. vidutinio šalies atlygio dydžio paskatą.

LIPFA atkreipia dėmesį, kad vis labiau išryškėjantys demografiniai pokyčiai turi skatinti mobilizuoti pastangas ir papildomu pajamų šaltiniu imti rūpintis jau dabar.

„Kaip vienas svarbiausių asmeninių gyvenimo tikslų pasaulyje populiarėja vadinamasis „The FIRE“ (angl. financial independence, retire early) judėjimas, kuris akcentuoja finansinę nepriklausomybę ir ankstyvą išėjimą į pensiją. Jauni žmonės siekia karjeros ir ne vartoja, o taupo, kad galėtų savanoriškai pasitraukti iš darbo rinkos ir atsidėti malonumą teikiantiems dalykams. Lietuvoje turėdami gana didelį skurdo lygį ir silpną vidurinįjį visuomenės sluoksnį, kol kas dažniausiai kaupiame mažais žingsneliais, dėl kurių nereikia apriboti savo kasdienių reikmių. Tačiau pirma, svarbu, kad šis minimalus žingsnis apskritai būtų žengiamas, antra – būtina siekti, kad taupymas vyktų nuosekliai ir būtų nuolatinis“, – tvirtina asociacijos vadovas.

Pasak jo, jau dabar akivaizdu, kad rojų pensijoje Lietuvoje įmanoma susikurti nebent asmeniškai, nes demografinės tendencijos tam nebus palankios.

„Nuo 2019 metų pradžios pertvarkoma šalies mokesčių sistema leis kompensuoti įmokas į II pensijų pakopą, o atlyginimas dėl kaupimo senatvei nesumažės. Be to, kiekvieną kaupiantįjį savo ruožtu finansiškai skatina valstybė, todėl pasinaudoti suteikiamais privalumais ir paskatomis dabar pats laikas“, – sako Š. Ruzgys.

Nuo 2004 metų veikiančioje II pakopoje būsimieji Lietuvos pensininkai savo ateičiai jau sukaupė daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Vien pirmaisiais reformos metais kaupti nusprendė daugiau nei 550 tūkst. gyventojų.

Oficialios tarptautinės ir Lietuvos institucijos prognozuoja, jog jau po 20 metų tuometiniai pensininkai gali būti priversti išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų, nes valstybė galės jiems parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją.

Lietuvos gyventojams – šansas į pensiją išeiti su 200 tūkst. eurų santaupomis

Nuo 2019 metų pradžios įsigalios pakoreguota kaupimo pensijai formulė, kuri leis vidutinį darbo užmokestį uždirbančiam gyventojui per visą darbo stažą pensijai II pakopos fonde asmeniškai susitaupyti apie 200 tūkst. eurų.

Teorinius skaičiavimus pagal naują kaupimo modelį atlikusi Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) daro prielaidą, kad už sukauptą 200 tūkst. eurų sumą ateityje asmuo galės įsigyti tiek prekių ir paslaugų, kiek dabar galima už 91 tūkst. eurų. Tikėtinų santaupų apimtis apskaičiuota modeliuojant situaciją, jog nuo 25 metų dirbti ir iškart maksimaliai II pakopoje pensijai kaupti pradėjusio jaunuolio santaupos kartu su valstybės paskata bus investuojamos pagal gyvenimo ciklo fondo modelį.

„Valstybinė socialinio draudimo sistema užtikrina senatvės pensiją, tačiau ne paslaptis, kad dažnu atveju jos sunkiai pakanka net ir būtiniausioms reikmėms, todėl įvertinome, kokių santaupų gali tikėtis 1000 eurų „ant popieriaus“ uždirbantis gyventojas. Šiuo metu II pakopoje nedalyvaujantys dirbantieji nuo 2019 metų turi galimybę jungtis į antrąją pakopą ir pradėti taupyti pensijai. Pasitraukus iš darbo rinkos tai bus realus papildomų pajamų šaltinis“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Jo teigimu, 3% nuo atlyginimo atidedantis žmogus kartu su 1,5% valstybės paskatinimu 2070 metais pensijai turėtų būti sukaupęs apie 201 tūkst. eurų. Konkretus santaupų dydis gali svyruoti priklausomai nuo kaupimo spartos bei makroekonominių sąlygų.

Jo teigimu, šiuo metu II pakopoje pensijai kaupia net 1,3 mln., arba beveik 9 iš 10 oficialiai dirbančiųjų. Pasak Š. Ruzgio, spartus visuomenės senėjimas ir emigracija tik stiprins naujus demografinius iššūkius, į kuriuos vien savo jėgomis atsakyti valstybei darysis vis sunkiau.

„Niekada ne per vėlu pradėti taupyti. Tikriausiai kiekvienas pasakytume, kad paprastai tam neturime laisvų pinigų, kadangi daugybė dalykų yra svarbūs čia ir dabar. Tačiau nepaisant to, geresnio būdo taupyti, kaip tik nuolat atsidedant ateičiai, dar nėra atrasta, o nuo kitų metų įsigaliosianti mokesčių reforma beveik visiems kaupiantiesiems leis padengti dalį ar visą įmoką į II pakopą ir pajamos dėl to nesumažės“, – tvirtina Š. Ruzgys.

Pensijai kaupiant II pakopoje ir skiriant maksimalius 3% nuo gaunamos algos, 1,5% įmoka nuo vidutinio šalies atlyginimo prisideda ir valstybė. Būsimojo pensininko lėšos investuojamos, su laiku didinant konservatyvių investicijų dalį.

Naujai prisijungiantiems galima didinti savo kaupimo greitį laipsniškai, iš pradžių į II pakopą atidedant 1,8% atlyginimo ir maksimalią kaupimo formulę pasiekiant iki 2023 metų. Atitinkamai ir valstybės skatinamoji įmoka didėtų pamažu.

LIPFA vertinimu, iš pradžių pasirinkus minimalią formulę ir laipsniškai didinant kaupimo įmokas, dirbantysis per visą kaupimo laiką iki sukankant pensiniam amžiui pasirūpins 191 tūkst. eurų finansine „pagalve“ pensijai.

„Kaip ir valstybinis socialinis draudimas, II pakopa yra orientuota į kiekvieną dirbantįjį, kuris dažniausiai negali sau leisti spekuliuoti: įsigyti nekilnojamojo turto, aukso, vertybinių popierių, valiutų, ar panašių investicijų, kurias vėliau būtų galima parduoti ar eksploatuoti, užsitikrinant papildomą lėšų srautą. Žvelgiant į tai, kad Lietuvoje skurdo lygis išlieka pakankamai aukštas, o pajamų ribotumo klausimas yra labai aktualus, neturime kito tokio efektyvaus instrumento kaip II pensijų pakopa, kuriame būtų suderinta ir valstybės parama, ir profesionalus santaupų valdymas“, – sako Š. Ruzgys.

Dirbančiajam pasitraukus iš darbo rinkos ir tapus pensininku didžiausias šokas patiriamas dėl to, kad smarkiai sumažėja mėnesio pajamų dydis ir tenka iš naujo rinktis prioritetus, išmokti paskirstyti sumažėjusias pajamas. Ekspertų vertinimu, jau po 20 metų tuometiniai pensininkai gali būti priversti išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų, nes valstybė galės jiems parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją.

Šiemet antrąją ketvirtį vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių šalyje siekė 918,8 euro, o vidutinė valstybinio draudimo senatvės pensija 337euro.

LIPFA skaičiavimai atlikti remiantis prielaida, kad per visą darbo laiką gyventojo atlyginimas iki mokesčių sudarys 1000 eurų, o pensinis amžius sueis, kai dirbantysis pasieks 65 metų amžių. Numatoma, kad per kaupimo laikotarpį metinis darbo užmokesčio augimas per metus sudarys

3,5–5 proc.

T. Gudaitis: kosmosas čia pat už kampo

Ką veiksite 2059 metais? Pirma mintis – kosmosas. Ir tikrai, visai tikėtina, kad kelionės į kosmosą ir Marso kolonizavimas prasidės anksčiau. O jei rimtai, tai dabartiniam 24 metų jaunuoliui tuomet turėtų sukakti pensinis amžius ir tapęs 65 metų senjoru jis išeis užtarnauto poilsio.

Net jei žmogui jo paties išėjimas į pensiją antroje šio tūkstantmečio pusėje pagrįstai atrodo kaip neįtikimas dalykas, vis tiek tikimasi, kad jis dėl savo išgyvenimo pensijoje vienokį ar kitokį sprendimą priims vos pradėjęs dirbti. Galimybes yra trys: pasikliauti tik valstybe ir jos galimybėmis tolimais 2059-aisiais, pasirinkti kaupti II ir (ar) III pakopos pensijų fonduose ar per gyvybės draudimą, o gal asmeniškai pirkti, parduoti, investuoti, taupyti.

Daug ir dažnai kalbame apie tai, kad demografinė padėtis vis labiau komplikuojasi. Visuomenė sensta ir senjorų gretos tik gausėja, gimstančių vaikų skaičius nedžiugina, o darbingo amžiaus žmonės sparčiai emigruoja ir savo mokesčiais pildo kitų valstybių biudžetus. Mūsų valstybės finansinėmis  galimybėms traukiantis, didesnio įsitraukimo tikimasi iš kiekvieno dirbančiojo asmeniškai, tad pasirinkime prielaidą, kad jaunuolis kaups II pakopoje, nuo atlyginimo prisidėdamas pats ir gaudamas finansinę paskatą iš valstybės.

Žinoma, pirmiausiai jaunuolis turės apsispręsti, ką jis nori gyvenime veikti. Jis keliaus, pramogaus, galbūt sukurs šeimą ir nutars įsigyti nuosavą būstą. Turint omenyje, kad Lietuva pasižymi ypač aukštu gyvenamojo nekilnojamojo būsto nuosavybės rodikliu, būsto pirkimas yra labai tikėtinas, kaip ir tai, kad būtent tuomet paskolą imantys žmonės susiduria su rečiau vartojama sąvoka „anuitetas“. Ji ne tik nubrėžia finansinių įsipareigojimų mažinimo būdą keliems dešimtmečiams, bet ir taps aktuali daug vėliau, jau tapus pensininku.

Anuitetas gali būti tiek išlaidos, tiek pajamos. Kol bankui grąžinama būsto paskola, anuitetas yra periodinė vienoda įmoka skolai grąžinti bei palūkanoms dengti. Tuo tarpu išėjus į pensiją anuitetas gali tapti papildoma išmoka į asmeninę sąskaitą, papildomai išmokama šalia socialinio draudimo pensijos. Tai reiškia, kad 770 eurų atlyginimą į rankas gavęs ir visą profesinį gyvenimą nuosekliai savo pensijai kaupęs žmogus susitaupys papildomą apie 90 tūkst. eurų finansinę pagalvę. Ji senatvėje virs anuitetu ir padidins gaunamas pajamas.

Nesiimant jokių veiksmų, senatvėje rizikuojame pasmerkti save išgyvenimui vos iš 23 proc. dabar gaunamų pajamų. Tai reiškia, kad įpratus prie maždaug 770 eurų kasmėnesinių pajamų, staiga imtume gauti vos 177 eurą. Jų turės pakakti visoms būtinosioms išlaidoms: komunalinėms sąskaitoms apmokėti, maistui, sveikatai.

Net ir turint geriausius finansų tvarkymo įgūdžius, toks radikalus pajamų susitraukimas būtų didžiulis šokas kiekvienam, o savo įpročius bei gyvenimo būdą taip pat tektų keisti tikrai radikaliai. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sąlyginai ankstyvame amžiuje būtina pradėti kaupimą pensijai, kartu ir būsimų pajamų senatvėje didinimu. Tebūnie potencialios papildomos pajamos, vadinamos anuitetu, dabar skamba kaip skrydis raketa.

Be kita ko, neatsitiktinai paminėjau 24 metų amžių. Žurnale „Lancet Child & Adolescent Health” mokslininkai iš Melburno būtent šią amžiaus ribą siūlo laikyti naująja pilnametyste, kadangi šiais laikais žmonės ilgiau mokosi, kur kas vėliau tuokiasi ir susilaukia vaikų, t.y. pradeda gyventi suaugusiųjų gyvenimą.

Kartu tai reiškia, kad vėliau pradėdami planuoti savo finansinę ateitį, turime vienintelį pasirinkimą:  nešvaistyti laiko ir pradėti kaupti savo senatvei nedelsdami.