Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą, taupyti ar vis tik vartoti.

Visuomenės senėjimo problema kol kas gali atrodyti labiau teorinis klausimas politikų darbotvarkėje ar ekonomistų diskusijose, nieko bendro neturintis su eilinio piliečio kasdienybe. Apie slaugos namų trūkumą ką tik garsiai prabilę ir tragišką situaciją jau po 10 metų prognozuojantys specialistai akivaizdžiai parodo, kad besikaupiančių problemų ledkalnis nesustabdomai kyla į paviršių skatindamas susimąstyti, kaip iš tiesų gyvensime senatvėje ir ar turėsime iš ko.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai, kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo dideliu iššūkiu, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvenism. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.