Š. Ruzgys. Virš Lietuvos – sidabrinio cunamio banga
Metafora „sidabrinis cunamis“, nusakanti pasaulinį žmonių populiacijos senėjimo fenomeną, plačiai naudojama užsienyje. Apie jį rašo prestižiniai ekonomikos ir verslo leidiniai, tokie kaip „The Economist“ ar „Forbes“, jo neišvengiama medicinos, psichologijos publikacijose ir net moksliniuose darbuose. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuva viena iš labiausiai senstančių organizacijos narių.
Planinei sovietinei ekonomikai pasakę „sudie“ vos prieš 28 metus ir per tą laiką suspėję išmokti poros ekonominių krizių kapitalo rinkoje pamokas, panašu, nesame linkę analizuoti senesnio laikotarpio, nors jo padarinių aktualumas dar tik įgauna pagreitį.
Po didžiausių praėjusio amžiaus karinių konfliktų užplūdusi euforija ir išaugęs gimstamumas savo laiku suveikė kaip katalizatorius pasaulio ekonomikai. Tačiau vadinamajai kūdikių bumo kartai (gimę 1946–1964) virstant senjorais ir planuojant netrukus pasitraukti iš darbo rinkos, panašu, kad toms pačioms ekonomikoms teks nelengva užduotis susitvarkyti su visiškai nauju globaliu iššūkiu, kuriam priešnuodžio niekaip nepavyksta rasti.
Pasaulio banko pateikiamos ilgametės gimstamumo statistikos grafikas (https://data.worldbank.org/indicator/SP.DYN.TFRT.IN) ir atrodo panašus į pakilusią bangą apie 1960 metus bei nusileidusią 2016-aisiais. Analizuojamo laikotarpio pradžioje visame pasaulyje viena moteris vidutiniškai gimdė po 5 vaikus, tuo tarpu dabar šis rodiklis nukrito iki 2,4 vaiko. Vertinant tik Lietuvą, nuo 1960 iki 2016 metų gimstamumo rodiklis nesikeitė taip smarkiai, bet bendrą pasaulinę tendenciją atitiko: smuko nuo 2,6 iki 1,7 kūdikio vienai moteriai.
Būdami maža, atvira, smarkiai nuo eksporto priklausoma ekonomika, sekinama dar ir emigruojančių darbingo amžiau žmonių, neturime prabangos analizuoti tik naujausių kartų ir prognozuoti jų poveikį ekonomikai bei indėlį į ją. Gimstamumui smukus, o visuomenei sparčiai senstant, patiriame negrįžtamus pokyčius būtent dėl į kitą gyvenimo etapą žengiančios kūdikių bumo kartos. Istorinių aplinkybių dėka ji mums sukūrė nelengvą lygtį iš savo lūkesčio būti visuomenės išlaikomiems pensijoje bei užduotį kitoms kartoms pergalvoti savo išgyvenimo strategiją, kai jos pačios užbaigs darbinę karjerą.
Neabejotina – sidabrinis cunamis atsirita į Lietuvą. Jei 2002 metais vieną pensininką Lietuvoje išlaikė 4,6 dirbančiojo, tai 2016 metais – tik 3,5. Jau apie 2030 metus vieną pensininką išlaikančių dirbančiųjų skaičius priartės prie 2-jų ribos ir toliau tik mažės. Be to, kad darbingo amžiaus žmonės turi išlaikyti save, savo šeimą, būtiniausias savo išlaidas ir, be abejonės, pradėti atsidėti savo pensijai jau dabar.
Lietuvoje šiuo metu turime situaciją, kad savo pensijai tinkamai kaupia pusė, arba apie 605 tūkst. dirbančiųjų. Tačiau net 440 tūkst. dirbančiųjų išvis nekaupia ir neturi jokio finansinio rezervo savo pensijai. Turint omenyje, kad visuomenės senėjimo tendencija yra įgavusi stiprėjimo kryptį ir efektyvios atsvaros tam nerandama, ateitį savieigai palikusiems dirbantiesiems pasiekus pensijos amžių galime turėti dar skaudesnių skurdo problemų.
Kalbėdami apie ne tai, kad oriam, bet apskritai išgyvenimui pavojingą, tačiau realią vos 23 proc. pakeitimo normą, vis dar esame linkę manyti, jog kai ateis laikas, valstybės finansinės galimybės bus pakankamos. Kad jų pakaks tam, jog mums būtų užtikrintas pragyvenimo šaltinis ar kad ateities mokesčių mokėtojai mokės tiek mokesčių, kad visos dabar prognozuojamos finansinės spragos bus padengtos su kaupu. Todėl galimybė kaupti pensijai ir kaupti įmanomai maksimaliai: savarankiškai ir individualiai, II bei III pakopoje, tampa vis būtinesniu ir svarbesniu tikslu. Tik dalyvavimas visose trijose pakopose gali užtikrinti 70 proc. dabartinių pajamų pensijos dydį. Nedarysime nieko – turėsime 23 proc. buvusių pajamų.
Kol laužomos ietys dėl detalių ir ieškoma atsakymų dėl II pakopos būtinumo, masiškumo, įsitraukimo gylio, automatinio dirbančiųjų įtraukimo į savo ateities kūrimą, galiausiai teks pripažinti, kad realybės ignoravimas „sidabrinio cunamio“ problemos išspręsti nepadės. Nors faktas, kad jis realus ir jau šalia, turėtų pradėti rūpėti pirmiausiai ateities pensininkams.