Pasitraukimo galimybė buvo grindžiama laisvės idėja. Kalbant apie pensijas, laisvė dažnai suprantama labai siaurai – kaip galimybė pasiimti pinigus šiandien. Tačiau tikroji laisvė yra platesnė: ji reiškia ir saugumo kūrimą rytojui. Pirmasis ketvirtis atnešė tai, ko buvo tikėtasi – aktyvius sprendimus, lėšų išsiėmimus ir didesnį vartojimą. Nors judesio buvo daug, didžioji dalis gyventojų pasirinko ne trumpalaikį sprendimą, o ilgalaikį kaupimą. Todėl šiandien svarbiausia – ne diskutuoti apie išeinančius, o stiprinti tuos, kurie lieka.

Nuo pat įvedimo II pakopos pensijų kaupimo sistema Lietuvoje buvo nuosekliai koreguojama įstatymu – keitėsi tiek dalyvavimo sąlygos, tiek gyventojų pasirinkimo galimybės. Pradžioje kaupimas buvo grindžiamas savanorišku apsisprendimu, vėliau įvestas automatinis įtraukimas, o naujausi teisėkūros pokyčiai numatė ir aiškų (2026 m. sausio 1 d.–2027 m. gruodžio 31 d.) laikotarpį, per kurį gyventojai gali pasitraukti iš sistemos.

Šiandien matome, kad dalis gyventojų šia galimybe naudojasi, tačiau tai nereiškia sistemos silpnėjimo – veikiau rodo didesnę pasirinkimo laisvę ir brandesnį požiūrį į ilgalaikius finansinius sprendimus.

Vertinant dabartinę situaciją, sąžininga pradėti nuo esminio fakto – 875 tūkst. žmonių tęsia kaupimą. Tai – kone du trečdaliai dirbančiųjų Lietuvoje.

Tai yra aiškus signalas, kad didelė visuomenės dalis mato prasmę kaupti ir sąmoningai renkasi šį kelią. Šį pasirinkimą reikia gerbti ir apie jį kalbėti tiek pat garsiai, kiek kalbama apie pasitraukusius.

Sistema veikia stabiliai. Pasitraukimai yra procesas, numatytas pačios reformos, o ne sistemos silpnumo ženklas. Fondų veikla, investavimas ir grąžos generavimas nuo to nesutriko – dalyviai toliau kaupia kaip ir anksčiau.

2026 m. visų pensijų fondų rezultatai išlieka pelningi, o kai kurių netgi pasiekė pačias aukščiausias vertes. Pavyzdžiui, nuo 2019 m. bendra fondų sukaupta grąža viršija +88 proc.

Šiandien matome išaugusį vartojimą ir tai yra normalu. Žmonės dalį atsiimtų lėšų skiria savo poreikiams čia ir dabar, tačiau tai nekeičia esminio fakto – didžioji dalis dalyvių kaupimą tęsia ir toliau nuosekliai kuria savo finansinį saugumą ateičiai.

Taip pat matome aiškią tendenciją: kuo ilgiau gyventojai dalyvauja sistemoje, tuo rečiau renkasi pasitraukti. Natūralu, kad artėjant pensijai ši atrodo labiau apčiuopiama, reali, todėl vyresni žmonės aiškiau suvokia jos neišvengiamumą ir labiau vertina ilgalaikio kaupimo svarbą.

Fondų kuriama vertė: kaip auga sukaupta suma?

Ilgalaikio kaupimo esmė – laikas. Būtent jis leidžia įmokėtai sumai nuosekliai augti, o vėlesniais laikotarpiais – sparčiai didėti dėl sudėtinių palūkanų efekto. Kitaip tariant, grąža kasmet skaičiuojama nuo vis didesnės sukauptos sumos, todėl tik ilgalaikis kaupimas gali sukurti reikšmingą finansinę vertę.

Pavyzdžiui, šiandien investavus 100 eurų ir esant 10 proc. metinei grąžai, po metų suma siektų 110 eurų, po penkerių – apie 161 eurą. Tačiau laikui bėgant augimas reikšmingai spartėja: po 40 metų ši suma išaugtų iki maždaug 4,5 tūkst. eurų, dar po 5 metų – iki 7,3 tūkst., o bendrai per 50 metų siektų jau beveik 11,8 tūkst. eurų.

Svarbu pabrėžti, kad tai – tik vienkartinės 100 eurų įmokos pavyzdys, nevertinant nei papildomų įmokų, nei valstybės paskatų, nei galimo pajamų ar palūkanų augimo. Reguliariai kaupiant ir didėjant įmokoms, galutinė sukaupta suma gali būti kelis ar net keliolika kartų didesnė.

Tarkime, 2010 m. II pensijų pakopoje pradėjęs kaupti 22 metų amžiaus gyventojas, jei visuomet uždirbtų vidutinį darbo užmokestį (apie 2,2–2,4 tūkst. eurų), o palūkanos siektų 5 proc., per 43 metus iki pensijos sukauptų beveik 180 tūkst. eurų.

Tai rodo, kad augant sukauptam turtui ir geriau suprantant ilgalaikio investavimo naudą, didėja ir sistemos kuriamos vertės suvokimas.

Gyventojų finansinis raštingumas ir gebėjimas savarankiškai investuoti yra sveikintinas, tačiau ne visiems tai yra paprasta ar prieinama. Daliai žmonių investavimas išlieka sudėtingas, reikalaujantis laiko ir specifinių žinių, todėl II pakopa šiuo atveju išlieka vienintelis ir paprasčiausias mechanizmas, užtikrinantis nuoseklų ir disciplinuotą kaupimą ilguoju laikotarpiu.

Todėl stiprinti liekančiuosius reiškia padėti jiems jaustis užtikrintai dėl savo sprendimo ir aiškiai parodyti, kad jų pasirinkimas yra vertinamas. Tai yra aiški kryptis politikos formuotojams – išlaikyti stabilias taisykles, nuoseklią valstybės politiką ir priimti sprendimus, kurie stiprina, o ne silpnina ilgalaikio kaupimo naudą.