Finansinis Y kartos portretas nepanašus nė į vieną kitą

Komentaras portalui Delfi.lt

Be abejonės, pirmieji tai pajuto tėvai. Jaunoji karta tikrai turi kitokį požiūrį į pasaulį ir save jame: ji neskuba šiandien pat apsispręsti dėl ateities, pasirinkti profesijos ir kibti į mokslus. Atitinkamai ilgiau ieško savęs, vėliau pradeda darbo karjerą. Tai reiškia, kad Y karta turi per trumpesnį laiką nei jų tėvai padengti paskolas už mokslą, būstą ar vartojimą. Ir dar pasirūpinti finansiniu rezervu juodai dienai ar savo senatvei. 

Kol vyresniems tai kelia nerimą ar net siaubą, Y kartos atstovai atvirai sako – savo gyvenimą dėlioju kaip noriu, pasaulis keičiasi ir kalbos apie taupymą ar kaupimą „juodai dienai“ tėra atgyvena. Tokį kategorišką požiūrį kvestionuoti, pateikti argumentus „už“ ir „prieš“ labai sunku, nes tą pačią minutę būsi „nurašytas“ kaip moralizuotojas, kurio net neverta pradėti klausytis. Dėl to problema, kaip susikalbėti, komunikuoti apie finansus bei jų planavimą, yra kur kas didesnė nei atrodo: į viršų rankas jau kelia ir žiniasklaida, paprastai randanti kelius į skirtingų auditorijų širdis. 

Nori supykdyti Y kartą? Pradėk su ja kalbėti apie taupymą pensijai. Taip finansinės informacijos tinklapis „Market Watch“ pernai apibūdino socialiniuose tinkluose kilusią reakciją į Bostono įmonės „Fidelity Investment“ sudarytas taupymo rekomendacijas. Pasipiktinimo banga nepraslydo pro akis „Huffington Post“, „BuzzFeed“ ir net „Business Insider“. Paminėsiu vieną iš jaunąją kartą papiktinusių rekomendacijų. Pasak „Fidelity Investment“, jei per metus jaunas žmogus uždirba 50 tūkst. JAV dolerių, iki 30 metų savo sąskaitoje jis jau turėtų turėti 50 tūkst. JAV dolerių santaupų. Palyginti su tuo, nuosaikus kaupimas pensijai Lietuvoje nuo algos kas mėnesį atsidedant 3% atrodo kaip vaikų žaidimas. 

Tačiau tai, kad Y karta smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų, yra tikra tiesa. Ir štai kodėl:

1. Y karta neskuba siekti visiško finansinio savarankiškumo ir viena iš galimų tokio elgesio priežasčių gali būti užsitęsęs gyvenimas kartu su tėvais. Eurostato duomenimis, 20-24 metų amžiaus grupėje 2016 metais 79,7% jaunų vyrų ir 67,6% jaunų moterų gyveno su tėvais. 25-29 metų amžiaus su tėvais gyvenančių vyrų ir moterų dalis buvo atitinkamai 46,6% ir 30,7%.

2. Y karta yra nemaža dalimi priklausoma nuo savo tėvų finansiškai. Amerikos atestuotų buhalterių institutas (angl. American Institute of Certified Public Accountants) per apklausą pastebėjo įdomių aspektų. Kas antras šios kartos atstovas yra finansiškai remiamas tėvų, kas ketvirtas – vėluoja apmokėti sąskaitas. Ir net 75% nori tokių pat drabužių, automobilio ar technologinių įrenginių, kokius jau turi jų draugai.

3. Kaip bežiūrėsi, tačiau ir patys jaunuoliai neskuba kurti šeimos, kuri yra vienas iš svaresnių argumentų imti rūpinti tokiais šeimyninio gyvenimo atributais kaip nuosavas būstas, šeimos reikmėms pritaikytas automobilis ir panašiai. Europos Sąjungoje pirmą kartą tuokiamasi apie 30 metų amžiaus. Vėliau pasiėmus paskolą atitinkamai sutrumpėja ir laikas, per kurį ją tenka grąžinti. Atsižvelgiant į faktą, jog 7 iš 10 Europos Sąjungos gyventojų gyvena nuosavame būste, nepanašu, kad noras turėti nuosavą būstą greitai išblės, užleisdamas vietą nuomos alternatyvai. 

4. Y karta yra ne tik technologiškai išprususi, bet ir laikoma viena geriausiai išsilavinusių. Vis dėlto daugybė ekspertų atkreipia dėmesį, kad būtent ši karta neužsibūna vienoje vietoje ir dažnai keičia darbus, vis bandydama ką nors naujo. Būtent intensyvaus jaunų žmonių migravimo dėka darbuotojų kaitos rodikliai kyla į vis naujas aukštumas, o vadinamasis „šmėklinėjimas“ (angl. ghosting), arba neatėjimas į darbo interviu ar atlikti paties darbo, darbdavius varo į neviltį.

5. Prognozuojama, kad Y karta potencialiai turės blogą, o gal net patį prasčiausią pensijų scenarijų nei ankstesnės kartos. Todėl ir socialinė atsakomybė gali įgauti kitą prasmę – kaip būtinybę pasirūpinti savo ateitimi, kol dar laikas. Čia vėl galima atsigręžti į statistiką. 2016 metais Europos Sąjungoje 12% jaunuolių 15-24 metų grupėje ir 19% jaunų žmonių 25-29 amžiaus grupėje nei dirbo, nei mokėsi. Tai reiškia, kad gana didelė dalis jaunimo yra neužimta ir neintegruota į darbo rinką, o ir šalių biudžetų galimybės anaiptol ne beribės. 

Bet gal pensija net neateis? Tikėtina, kad ne tik ateis, bet joje teks pagyventi apčiuopiamą laikotarpį, arba porą dešimtmečių. Šiemet į pensiją išėjęs Lietuvos gyventojas, tikėtina, pensininku bus vidutiniškai net 18 metų. O dabartinis trisdešimtmetis – jau beveik 23 metus.

Neturint santaupų išėjimas į pensiją gali tapti šuoliu nuo tramplyno, ant kurio yra Y kartos laisvė, galimybės, savirealizavimas, kelionės ir džiuginantys daiktai, į svarbiausių sąskaitų apmokėjimo rūpesčius. Štai kodėl dar labai tolimą dilemą dėl pajamų šaltinių jau reikėtų pradėti narplioti ir apsvarstyti finansiškai neskausmingą 3% kaupimą senatvei.

Demografiniai iššūkiai ir jaunosios kartos kitoniškumas verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip motyvuoti jaunimą, kad jis nemotų ranka į finansinį savo ateities planavimą. Nes pajuokavimas „dabar gyvenk, taupyk vėliau“ gali atsisukti dar neregėtais finansiniais iššūkiais tiek asmeniškai, tiek valstybės mastu. 

LIPFA: vartojimą vietoje taupymo pensijai sausį pasirinko apie 2 proc. kaupiančiųjų

Pranešimas žiniasklaidai

2019 m. vasario 4 d.

Nuo 2019 metų pradžios startavus pensijų reformai, iš daugiau kaip 1,3 mln. esamų II pakopos fondų dalyvių kaupimą toliau tęsia absoliuti dauguma, arba 98 procentai.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, sustabdyti naujų įmokų mokėjimą paliekant lėšas toliau investuoti nutarė apie 1,5 proc. (20,2 tūkst.), o į „Sodrą“ grįžti – 0,5 proc. (6,1 tūkst.) II pakopos dalyvių. Per sausį pensijų fondai sudarė 5,5 tūkst. sutarčių su naujais klientais, kurių dauguma pasirinko iškart pradėti kaupti maksimaliai ir tuo pačiu naudotis visa valstybės finansinės paskatos apimtimi. Per sausį maksimalų įmokų mokėjimą (3 proc. + 1,5 proc. vietoje 1,8 proc. + 0,3 proc.) pasirinko 36,8 tūkst. dalyvių.

„Pirmojo reformos mėnesio situacija atitinka mūsų prognozes: II pakopos klientų judėjimas minimalus, o sudarytų naujų sutarčių skaičius didžiąja dalimi padengė į „Sodrą“ grįžusius klientus. 98 proc. taupymą pensijai laiko reikšmingu. Vis dėlto išlieka nerimas dėl gyventojų, kurie pasirinko vartojimą dabar vietoje santaupų ateičiai, kuri gali ir nebūti lengva“, – sako Š. Ruzgys.

Per sausį prie II pakopos naujai prisijungę dirbantieji daugiausiai yra asmenys iki 40 metų amžiaus. Tai rodo, jog jauni gyventojai renkasi kaupimą ir padeda kaupti lėšas savo senatvei nelaukdami liepos mėnesio, kuomet jie bus automatiškai įtraukti į kaupimą.

Reforma sudaro išskirtines galimybes pasirinkus maksimalią kaupimo formulę išnaudoti finansinės valstybės paskatos privalumus. Atidedant antroje pensijų pakopoje po 3 proc. kas mėnesį galima pasinaudoti ir maksimalia 1,5 proc. valstybės paskata, kuri per metus sudaro apie 200 eurų, pervedamų į asmeninę pensijų sąskaitą.

Š. Ruzgio teigimu, dalį klientų reforma paskatino aktyviau pasidomėti savo pensijų sąskaitomis ir įvertinti, ar per pastaruosius keliolika metų jiems būtų pavykę nejuntamai ir neskausmingai savo biudžetui tiek susitaupyti patiems ir atsakymas dažnai buvo „ne“.

Asociacijos narius nustebino dalies žmonių sprendimas vietoje dalyvavimo II pakopoje rinktis tik III-ąją. Pasak LIPFA vadovo, tai yra du skirtingi, vienas kitą papildantys finansiniai įrankiai ir galvojant apie ateitį privalu turėti juos abu.

„Kol kas yra sudėtinga pateikti tikslesnius duomenis, pastebime, kad nedidelė dalis II pakopos klientų, nutarusių stabdyti įmokas į ją, pareiškė norą rinkis III pakopą, kurioje įmokos pervedamos savanoriškai, neribojant jų apimties, vis dėlto norime atkreipti dėmesį, kad tik visose trijose pakopose dalyvaujantys gyventojai gali veiksmingiau kontroliuoti savo finansus ir užsitikrinti pensijos dydį, kuris, ekspertų skaičiavimu, turėtų siekti apie 80 proc. iki pensijos gautų pajamų“, – teigė Š. Ruzgys.

Vartotojų finansinį raštingumą rodo ir tai, kad nemaža dalis kaupiančiųjų nieko nelaukdami renkasi kaupti gyvenimo ciklo fonduose, kurie „sensta“ ir tampa konservatyvesni automatiškai, kartu su dalyvio amžiumi. Lietuvos banko duomenimis, iki 2019 metų apie 70 proc. II pakopos dalyvių kaupė jų amžiui netinkančiame fonde – pernelyg konservatyviai.

Tinkami gyvenimo ciklo fondai bus parinkti ir tiems dirbantiesiems, kurių amžius nesiekia 40 metų ir kurie į II pensijų pakopą nuo šių metų sausio 1 d. įtraukiami automatiškai. LIPFA vadovas skatina juos pasinaudoti pensijų skaičiuokle, įvertinti II pakopos pensijų fondų rezultatus ir pasiryžti pasirūpinti savo gyvenimu pensijoje, kurioje vidutiniškai gyvename dar apie 20 metų.

„Gyvenimo trukmė tolydžio ilgėja, tai reiškia, kad mūsų senatvė taip pat truks ilgiau. Jei šių dienų pensininkai gauna vidutiniškai apie pusę buvusių pajamų siekiančią pensiją, po poros dešimtmečių ji gali sumažėti net iki trečdalio. Nuolat kalbame apie tai, kad reikia naudotis galimybėmis ir taupyti. Tik taip galite sumažinti tikėtiną finansinį šoką. Valstybės teikiama finansinė paskata ir nuolatinis informavimas apie taupymo pensijai naudą tik parodo, kad valstybės atstovai senėjančios visuomenės tendenciją ir jos keliamus iššūkius vertina labai rimtai“, – tvirtina Š. Ruzgys.

Pasak jo, tokie pasirinkimai nelaukiant galutinio termino aiškiai rodo, jog jauni žmonės vis labiau linkę savo senatve rūpintis ir kaupimas matomas kaip reali ir patraukli alternatyva. Kartu tai teikia vilties, kad gerėjantis finansinis raštingumas paskatins II pakopa, kaip masiškiausiu ir pigiausiu asmeninio kaupimo įrankiu pensijai, pasinaudoti vis daugiau žmonių.

   

Daugiau informacijos:

Gintarė Saulytė-Šulgat

„Idea Prima“

info@lipfa.lt

+37067865759

Skaičiuoklė

LIPFA: naujoji pensijų skaičiuoklė – pagalba sudarant pensijų pajamų planą

Būsimieji pensininkai savo teorines pajamas senatvėje jau gali pasitikrinti naujoje prognozuojamos pensijos skaičiuoklėje, kuri yra bene išsamiausia ir plačiausia tokio tipo skaičiuoklė nuo 2000-ųjų pradžios, kuomet tik valstybine buvusi šalies pensijų sistema pasipildė privataus kaupimo II pakopa.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vertinimu, pagrindinis naujosios „Sodros“ skaičiuoklės privalumas yra tai, kad ją rengiant panaudotos ir Europos Komisijos (EK) bei kitų tarptautinių, nepriklausomų šaltinių įžvalgos bei prielaidos, ji yra maksimaliai neutrali. Joje naudojamos prognozės paremtos istoriniais ilgalaikiais rinkų duomenimis, atsižvelgta, kad akcijų dalis artėjant pensijai mažės, obligacijų didės. Tai leis laikotarpiu iki pensijos uždirbti didesnę grąžą, tuo tarpu artėjant pensiniam amžiui grąža bus nuosaikesnė, atitinkamai investicijų svyravimai – mažesni.

„Tai nėra šališkas, vienos suinteresuotos organizacijos sukurtas produktas. Pati skaičiuoklė kaip instrumentas yra pakankamai sudėtinga, nes apima ir vertina gausybę įvairiausių faktorių: vietos ir tarptautines vidutinio darbo užmokesčio prognozes, santaupų investavimą pagal gyvenimo ciklo fondų principus, kuomet konservatyvių investicijų dalis metams bėgant auga, tikėtiną obligacijų ir akcijų grąžą, atskaitymus nuo valdomo turto. Iš kitos pusės, ji yra draugiška vartotojui ir praktiška, nes įtraukia ir svarbius faktinius, tik jo finansinei situacijai būdingus duomenis, todėl atitinkamai ir rezultato jis gali tikėtis tikslesnio“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Kaip dar vieną teigiamą skaičiuoklės bruožą jis išskiria laisvę vartotojui pačiam pasirinkti ir įrašyti tam tikrus rodiklius bei modeliuoti galimus skirtingus scenarijus.

Skaičiuoklė pasiekiama per asmenines gyventojų paskyras „Sodroje“, per jas prisijungus asmeniniai duomenys iš EGAS sistemos įkeliami automatiškai. II pakopos pensijų fonde sukauptas santaupas pensijai galima pasitikrinti savo pensijų kaupimo bendrovėje ir būtinas reikšmes į skaičiuoklę įrašyti savarankiškai.

Pasak Š. Ruzgio, finansinis planavimas, o ypač ilgalaikis, vis dar nėra stipriai prigijęs Lietuvoje – tam neretai nepakanka bendro pobūdžio žinių, gebėjimo įvertinti svarbius makroekonominius faktorius, teisinę aplinką, todėl skaičiuoklė yra geras būdas nemokamai susidaryti asmeninį finansų planą bent jau pensiniam amžiui.

„Norisi tikėti, kad skaičiuoklė sulauks dėmesio ir bus aktyviai gyventojų naudojama siekiant įvertinti, koks asmeninis įsitraukimas į kaupimą savo senatvei reikalingas, kadangi valstybės galimybės mokėti senatvės pensiją yra labai ribotos ir tikėtis oresnės senatvės nekaupiant papildomai tikėtis bus sunku“, – teigia jis.

Visgi, anot LIPFA vadovo, skaičiuoklė yra teorinis skaičiavimo instrumentas ir tą reikia turėti omenyje. Pavyzdžiui, joje nenumatoma pertraukų dirbant – skaičiuojama, kad per visą savo darbingą amžių gyventojas dirbs ir iškart išeis į pensiją, nemodeliuota demografinių rodiklių įtaka „Sodros“ pensijų draudimo biudžetui, nors ji gali būti kritinė. Prognozuoti dešimtmečiais į priekį sudėtinga ir „Sodrai“, tačiau išskaidant galimybes ir jomis maksimaliai pasinaudojant, taip pat ir visų savo pajamų dar šiandien nesuvartojant, bet sutaupant, yra didesnė tikimybė turėti didesnes pajamas tapus pensininku.

Be to, daroma prielaida, kad išeinant į pensiją gyventojas II pakopoje sukauptoms lėšoms išmokėti pirks anuitetą, net jei jis nebūtų privalomas pagal sutaupytų lėšų apimtį.

Anot Š. Ruzgio, teorinio skaičiavimo priemonėje neįmanoma sumodeliuoti visų skirtingų individualių situacijų ir preciziškai atspindėti jų poveikį konkrečiam asmeniui, todėl kilus klausimų ar neaiškumų, patariama kreiptis į savo pensijų bendrovę ir išnaudoti jų žinias bei pagalbą.

„Kiekvieno gyventojo situacija, planai ir tikslai gali skirtis, todėl siekdami paties geriausio rezultato išnaudokite visas įmanomas ir prieinamas priemones bei specialistus, kad asmeninės situacijos vertinimas būtų išsamus ir įvairiapusis“, – teigia LIPFA vadovas.

   

Daugiau informacijos:

Gintarė Saulytė-Šulgat

„Idea Prima“

info@lipfa.lt

+37067865759

Lietuviai būsimai pensijai sutaupė daugiau kaip 3 mlrd. eurų

Lietuvos gyventojų pensijų santaupos II pakopos fonduose 2018 metų pabaigoje sudarė 3,118 mlrd. eurų. 2018 m. jautri pasaulio rinkų reakcija į geopolitinius įvykius bei monetarinės politikos priemones lėmė sumažėjusią investicijų grąžą, tačiau ilgalaikė pensijų fondų grąža nuo veiklos pradžios kasmet sudaro apie 4,2 proc.

„Didžioji dalis Lietuvos pensijų fondų dalyvių savo santaupas laiko minimaliai svyruojančiuose ir subalansuotuose fonduose, kuriems praėjusių metų rezultatas ilgalaikės įtakos nepadarys. Per visą 15 metų pensijų fondų veiklos istoriją 2018-ieji tėra trečiasis kartas po 2008 ir 2011 metų, kai fondų investicinis prieaugis nepadidėjo, tuo tarpu vidutinė istorinė viso laikotarpio sistemos grąža po visų atskaitymų sudaro apie 4,2 proc. Taigi, net ir didžiosios 2008 metų ekonominės krizės poveikis per ilgąjį laikotarpį buvo „atidirbtas“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Pasak jo, tokiuose ilgalaikio finansavimo instrumentuose kaip visą darbingą laikotarpį trunkantis kaupimas nuosavai pensijai, reikšmingas yra bendras galutinis rezultatas. Per tiek laiko kiekvienas žmogus, kaupia jis pensijai ar ne, neišvengiamai išgyvena ne vieną ekonominį ciklą, todėl 2018 metų rezultatą LIPFA nariai vertina santūriai teigiamai.

Konservatyvios investavimo pakraipos pensijų fondų rezultatas pernai buvo -0,4 proc., investuojančių į akcijas – -6,3 proc.

„2018-ieji rinkoms netapo lengvo pasivaikščiojimo metais. Pasaulio akcijų kainų dinamiką atspindintis Pasaulio akcijų indeksas (angl. MSCI All Countries World Index IMI) per praėjusius metus smuko 5,6 proc. – tai tik parodo, jog Lietuvoje pensijų fondų valdytojai buvo pakankamai atsargiai ir apdairiai parinkę investicinius sprendimus, kurie leido iš dalies amortizuoti nervingas akcijų rinkų reakcijas“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Jo teigimu, beveik dešimtmetį kilusių rinkų augimas natūraliai prislopo, prie to prisidėjo ir tam tikras neapibrėžtumas supervalstybių santykiuose: aštresnė JAV užsienio politika prekybos srityje su Kinija, Europos laukiantis išbandymas Brexit‘u bei kraštutinių pažiūrų politikų atėjimas į valdžią skirtingose šalyse, taip pat – palūkanų kėlimas, jos augo, tačiau dar nepasiekė prieš 2008 metų krizę buvusio lygio.

LIPFA vadovo teigimu, akcijų pigimas kaip tik leidžia jų įsigyti žemesne kaina, todėl svarbu išnaudoti šį laikotarpį, kad periodinės pensijos kaupimo įmokos ateityje leistų užtikrinti didesnę investicijų grąžą.

Nuo 2019 metų sausio 1 dienos startavo nauji gyvenimo ciklo pensijų fondai, kurių investavimo strategijos keisis kartu su klientų amžiumi. Laikui bėgant juose rizikingų investicijų dalis mažės, o konservatyvių – augs. Todėl pensijų fondai bus dar labiau pritaikyti atlaikyti rinkų svyravimus

2018 m. trečio ketv. Lietuvos banko duomenys rodo, kad dauguma II pakopos dalyvių vengia kraštutinių pasirinkimų ir yra linkę į saugius sprendimus – mišrius akcijų ir obligacijų fondus yra pasirinkę keturi penktadaliai klientų.

D.U.K.

Tai svarbi Lietuvos pensijų sistemos dalis, kurioje savanoriškai dalyvauja net 1,3 mln., arba 80 proc. visų šalies dirbančiųjų. Jos esmė - profesionalių valdytojų valdomi pensijų fondai, į kuriuos pervedama kaupiančiųjų atlyginimo dalis ir finansinė valstybės paskata yra investuojami, kol dirbantysis išeina į pensiją.
Kiekvienas pilnametis ir dar pensinio amžiaus nesulaukęs, nuo gaunamų pajamų mokantis valstybinio socialinio draudimo mokesčius šalies gyventojas, norintis savo senatvei susitaupyti „neskausmingai“, atsidedant nedidelę dalį nuo savo atlyginimo.
Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodros“) finansinės galimybės mokėti pensijas priklauso nuo to, kiek žmonių šalyje gyvena, dirba, moka mokesčius ir kiek pensininkų jiems tenka išlaikyti. Dabartiniai pensininkai gauna apie 30-40% buvusio atlyginimo dydžio pensijas ir, tikėtina, kad laikui bėgant jos dar mažės, nes pensininkų skaičius tik augs. Asmeninės santaupos gali užtikrinti taip reikalingą papildomų lėšų šaltinį tada, kai jo labiausiai reikės.
Be abejonės, kiekvienas žinotume kur išleisti kiekvieną savo atlyginimo eurą, tačiau net ir mažiausio rezervo sukaupimas nebus įmanomas be šiokios tokios finansinės drausmės. Pagrindinė kaupimo formulė numato, kad į pensijų fondą būtų pervedama 3% nuo atlyginimo. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad vargu ar galėtume rasti kitą būdą taupyti, kuomet prie asmeninių santaupų auginimo periodinėmis skatinančiomis įmokomis prisideda ir valstybė.
II pensijų pakopos pranašumas – profesionalios fondų valdymo komandos bei turimi platūs administraciniai ir technologiniai ištekliai. II pakopa veikia taip, kad taupymas būtų nuolatinis, o įmokos pervedamos periodiškai. Pavyzdžiui, tai leidžia pirkti ekonominio nuosmukio metu atpigusius vertybinius popierius ir uždirbti jų „atšokimo“ metu, kai neprofesionalūs investuotojai sudėtingu metu kaip tik yra linkę išsiparduoti.
Paprastai tariant, II pakopos pensijų fondai „sensta“ kartu su II pakopos dalyviu pagal gyvenimo ciklo modelį. Iš pradžių investuojama į akcijas ir kitą rizikingesnį, tačiau ir didesnę maržą galintį uždirbti turtą, vėliau, dalyvių grupei artėjant prie pensinio amžiaus, investavimo strategija tampa konservatyvesnė, nukreipta į santaupų išsaugojimą.
Tai įmanoma, tačiau apie tokį savo pageidavimą investicijų valdymo bendrovę turite informuoti atskirai.
Kadangi įsigaliojus pensijų reformai nebeliko proporcingos „Sodros“ pensijos mažinimo kaupiantiems II pakopoje, tai yra žmogaus sprendimas, kokioje priemonėje ir kokį periodą jam verta taupyti. Sudaryti antros pakopos kaupimo sutartį gali visi dirbantys gyventojai, jei jie dar nėra sulakę pensinio amžiaus, nebegauna apmokestinamųjų pajamų.
Praradus darbą įmokos į II pakopos pensijų fondus automatiškai sustabdomos, todėl toks scenarijus neturėtų kelti nerimo. Jeigu pats žmogus jaučia papildomų lėšų poreikį, per visą kaupimo laikotarpį valstybė suteikia galimybę jam pasiimti 12 mėnesių kaupimo „atostogas“ – iš karto arba dalimis.
LIPFA tinklapyje yra nurodytos visos investicijų valdymo bendrovės, valdančios II pakopos pensijų fondus – apsilankykite jų puslapiuose, palyginkite siūlomas sąlygas, mokesčius bei pensijų fondų pasiekiamus rezultatus. Jei sunku apsispręsti, drąsiai skambinkite ir prašykite pakonsultuoti.
Lietuvos bankas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, „Sodra“, LIPFA ir kiti ekspertai yra sukūrę skaičiuoklę, kuria kviečiame pasinaudoti, įvertinant įvairius galimus scenarijus. Ją rasite čia .
Pensijų valdymo įmones nuolat prižiūri Lietuvos bankas, keliantis joms aukštus reikalavimus. Svarbu žinoti, kad už pensijų fondų dalyvių įmokas nupirkti vertybiniai popieriai yra saugomi atskirai nuo pačių įmonių turto – depozitoriume, todėl tokiu atveju jie liktų saugūs ir galiausiai būtų patikėti kitam valdytojui.
II Lietuvos pensijų pakopa yra ganėtinai jauna, tačiau demonstruoja gerus rezultatus. Jų pasiekti nesutrukdė ir 2008 metų ekonominė krizė, purčiusi visą pasaulį. Natūralu, kad per visą savo gyvenimą žmogus išgyvena bent kelias ekonomines ar finansų krizes, tačiau II pakopa yra ilgalaikio taupymo instrumentas, kuris ilguoju laikotarpiu demonstruoja „pliusą“.
Be abejonės, II pakopos investicijų valdymo įmonių darbuotojai naudojasi šiuo kaupimo instrumentu. Profesionalūs investuotojai visuomet išnaudoja galimybę skaidyti ir diversifikuoti esamų ar būsimų pajamų šaltinius, pasinaudoti finansinio valstybės skatinimo privalumais. Be to, tai reiškia, kad jie tiesiogiai ir asmeniškai suinteresuoti gerais II pakopos fondų rezultatais.

Š. Ruzgys. Virš Lietuvos – sidabrinio cunamio banga

Metafora „sidabrinis cunamis“, nusakanti pasaulinį žmonių populiacijos senėjimo fenomeną, plačiai naudojama užsienyje. Apie jį rašo prestižiniai ekonomikos ir verslo leidiniai, tokie kaip „The Economist“ ar „Forbes“, jo neišvengiama medicinos, psichologijos publikacijose ir net moksliniuose darbuose. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuva viena iš labiausiai senstančių organizacijos narių.

Planinei sovietinei ekonomikai pasakę „sudie“ vos prieš 28 metus ir per tą laiką suspėję išmokti poros ekonominių krizių kapitalo rinkoje pamokas, panašu, nesame linkę analizuoti senesnio  laikotarpio, nors jo padarinių aktualumas dar tik įgauna pagreitį.

Po didžiausių praėjusio amžiaus karinių konfliktų užplūdusi euforija ir išaugęs gimstamumas savo laiku suveikė kaip katalizatorius pasaulio ekonomikai. Tačiau vadinamajai kūdikių bumo kartai (gimę 1946–1964) virstant senjorais ir planuojant netrukus pasitraukti iš darbo rinkos, panašu, kad toms pačioms ekonomikoms teks nelengva užduotis susitvarkyti su visiškai nauju globaliu iššūkiu, kuriam priešnuodžio niekaip nepavyksta rasti.

Pasaulio banko pateikiamos ilgametės gimstamumo statistikos grafikas  (https://data.worldbank.org/indicator/SP.DYN.TFRT.IN)  ir atrodo panašus į pakilusią bangą apie 1960 metus bei nusileidusią 2016-aisiais. Analizuojamo laikotarpio pradžioje visame pasaulyje viena moteris vidutiniškai gimdė po 5 vaikus, tuo tarpu dabar šis rodiklis nukrito iki 2,4 vaiko. Vertinant tik Lietuvą, nuo 1960 iki 2016 metų gimstamumo rodiklis nesikeitė taip smarkiai, bet bendrą pasaulinę tendenciją atitiko: smuko nuo 2,6 iki 1,7 kūdikio vienai moteriai.

Būdami maža, atvira, smarkiai nuo eksporto priklausoma ekonomika, sekinama dar ir emigruojančių darbingo amžiau žmonių, neturime prabangos analizuoti tik naujausių kartų ir prognozuoti jų poveikį ekonomikai bei indėlį į ją. Gimstamumui smukus, o visuomenei sparčiai senstant, patiriame negrįžtamus pokyčius būtent dėl į kitą gyvenimo etapą žengiančios kūdikių bumo kartos. Istorinių aplinkybių dėka ji mums sukūrė nelengvą lygtį iš savo lūkesčio būti visuomenės išlaikomiems pensijoje bei užduotį kitoms kartoms pergalvoti savo išgyvenimo strategiją, kai jos pačios užbaigs darbinę karjerą.

Neabejotina – sidabrinis cunamis atsirita į Lietuvą. Jei 2002 metais vieną pensininką Lietuvoje išlaikė 4,6 dirbančiojo, tai 2016 metais – tik 3,5. Jau apie 2030 metus vieną pensininką išlaikančių dirbančiųjų skaičius priartės prie 2-jų ribos ir toliau tik mažės. Be to, kad darbingo amžiaus žmonės turi išlaikyti save, savo šeimą, būtiniausias savo išlaidas ir, be abejonės, pradėti atsidėti savo pensijai jau dabar.

Lietuvoje šiuo metu turime situaciją, kad savo pensijai tinkamai kaupia pusė, arba apie 605 tūkst. dirbančiųjų. Tačiau net 440 tūkst. dirbančiųjų išvis nekaupia ir neturi jokio finansinio rezervo savo pensijai. Turint omenyje, kad visuomenės senėjimo tendencija yra įgavusi stiprėjimo kryptį ir efektyvios atsvaros tam nerandama, ateitį savieigai palikusiems dirbantiesiems pasiekus pensijos amžių galime turėti dar skaudesnių skurdo problemų.

Kalbėdami apie ne tai, kad oriam, bet apskritai išgyvenimui pavojingą, tačiau realią vos 23 proc. pakeitimo normą, vis dar esame linkę manyti, jog kai ateis laikas, valstybės finansinės galimybės bus pakankamos. Kad jų pakaks tam, jog mums būtų užtikrintas pragyvenimo šaltinis ar kad ateities mokesčių mokėtojai mokės tiek mokesčių, kad visos dabar prognozuojamos finansinės spragos bus padengtos su kaupu. Todėl galimybė kaupti pensijai ir kaupti įmanomai maksimaliai: savarankiškai ir individualiai, II bei III pakopoje, tampa vis būtinesniu ir svarbesniu tikslu. Tik dalyvavimas visose trijose pakopose gali užtikrinti 70 proc. dabartinių pajamų pensijos dydį. Nedarysime nieko – turėsime 23 proc. buvusių pajamų.

Kol laužomos ietys dėl detalių ir ieškoma atsakymų dėl II pakopos būtinumo, masiškumo, įsitraukimo gylio, automatinio dirbančiųjų įtraukimo į savo ateities kūrimą, galiausiai teks pripažinti, kad realybės ignoravimas „sidabrinio cunamio“ problemos išspręsti nepadės. Nors faktas, kad jis realus ir jau šalia, turėtų pradėti rūpėti pirmiausiai ateities pensininkams.

Š. Ruzgys. Demografinių problemų ledkalnio viršūnė: kada susirūpinsim tuo, kas po vandeniu

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą, taupyti ar vis tik vartoti.

Visuomenės senėjimo problema kol kas gali atrodyti labiau teorinis klausimas politikų darbotvarkėje ar ekonomistų diskusijose, nieko bendro neturintis su eilinio piliečio kasdienybe. Apie slaugos namų trūkumą ką tik garsiai prabilę ir tragišką situaciją jau po 10 metų prognozuojantys specialistai akivaizdžiai parodo, kad besikaupiančių problemų ledkalnis nesustabdomai kyla į paviršių skatindamas susimąstyti, kaip iš tiesų gyvensime senatvėje ir ar turėsime iš ko.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai, kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo dideliu iššūkiu, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvenism. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Papildomos pensijos derlius – 3 atlyginimai per 5 metus

Per pastaruosius penkerius metus beveik pusė dirbančiųjų sutaupė po tris vidutines mėnesio algas ir atsidėjo jas senatvei.

Toks fenomenas užfiksuotas Lietuvoje – vienoje paskutiniųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių pagal taupymo normą. Sutaupyti pavyko nepaisant to, kad nuslūgus 2008 metų ekonominei ir finansų krizei Lietuvos namų ūkiai sudėtingiems laikams akivaizdžiai nesiruošė.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, maksimalaus kaupimo formulę 2+2+2 pasirinkę šalies dirbantieji nuo 2014 metų sugebėjo papildomai pensijai sukaupti tris mėnesio  vidutines algas – apytiksliai 3 tūkst. eurų. Tuo tarpu pervedantys į II pakopos pensijų sąskaitą tik dalį nuo savo įmokų „Sodrai“ (2+0+0) susitaupė mažiau – apie 1,3 tūkst. eurų.

„Po Nepriklausomybės atgavimo pergyvenome porą nemažų ekonominių krizių, tačiau gyventojų elgesys yra procikliškas. Tai reiškia, kad augant pajamoms, kai atsiranda reali galimybė taupyti, vis dar pasirenkame vartojimą, nes jaučiamės galintys įsigyti brangesnius pirkinius, leisti sau daugiau. Taip praleidžiama proga pasirūpinti finansine pagalve, kai jos reiks, bet objektyviai galimybių tą daryti jau kurį laiką nebebus“, – sako LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys.

LIPFA skaičiavimai paremti prielaida, kad dirbančiojo ir dalyvaujančio II pensijų pakopoje bruto atlyginimas vertinamu laikotarpiu sudarė 1000 eurų. Visą šį laiką dirbantis asmuo turėjo draudžiamąsias pajamas ir buvo pasirinkęs kaupti senatvei II pakopoje arba visa apimtimi, arba tik pervesdamas dalį savo „Sodros“ mokesčio.

Pastarųjų penkerių metų laikotarpis vertinimui pasirinktas, nes nuo 2014 metų II pensijų pakopos dalyviai dėl sistemos reformos skilo į tris dalis: kaupiančius maksimaliai, pagal formulę 2+0+0  ir apsisprendusius pensijai papildomai nekaupti.

Maksimalią kaupimo formulę pasirinkusių dirbančiųjų kaupimo greitis tuomet ypač paspartėjo, nes nuo 2014 metų formulė 2+1+1 pasikeitė būsimųjų pensininkų naudai į 2+2+2, atidedamos algos dalį bei valstybės paramą leidusi padidinti nuo 1 iki 2%.

„Pasirinktas nuoseklus atidėjimas pensijai nuo algos kas mėnesį nėra labai pastebimas ar ribojantis vartojimo galimybes, tačiau per ilgą laiką leidžia padidinti finansinę nepriklausomybę. Po 2014 metų reformos išryškėję skirtingi kaupimo pensijai greičiai parodė, kaip smarkiai spurtuoja pasirinkusieji kaupti maksimaliai. Tikimės, kad dirbantieji kitąmet, įsigaliojus naujai pensijų kaupimo tvarkai, ryšis dar aktyviau savarankiškai taupyti savo senatvei“, – teigia Š. Ruzgys.

Eurostato duomenimis 2016 m. Lietuvos namų ūkių taupymo norma buvo -0,5%. Dar žemesne, vos -2,3% taupymo norma ES pasižymėjo tik Kipras. Pasak Š. Ruzgio, namų ūkiams akivaizdžiai sunkiai sekasi taupyti, todėl valstybės parama kaupiantiems II pakopoje yra labai reikšminga, skatinant juos drąsiau prisiimti atsakomybę už savo finansinę ateitį.

„Valstybės palaikymas ir skatinimas ruoštis pensijai savarankiškai yra labai svarbus ir ši svarba kasmet vis labiau augs, stiprėjant demografiniams iššūkiams. Tačiau tik paties žmogaus ryžtas ir apsisprendimas rinktis ilgalaikį taupymą yra pats efektyviausias, nes kad ir palyginti nedidelis, bet nuoseklus lėšų atidėjimas iki pensijos leidžia susitaupyti apčiuopiamą sumą, kurios prireiks pasitraukus iš darbo rinkos“, – tvirtina LIPFA vadovas.

Kaip ir kitos Vakarų šalys, Lietuva susiduria su mažėjančiu gyventojų skaičiumi ir sparčiai senstančia visuomene. Skaičiuojama, kad būsimi pensininkai jau po 20 metų vien iš valstybės gali tikėtis vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančios pensijos, todėl be papildomo taupymo jiems gyventi išėjus į pensiją bus sunku.

LIPFA vienija šalies pensijų kaupimo bendroves. II pensijų pakopoje dalyvauja apie 1,3 mln. šalies dirbančiųjų, kurie pensijai sutaupė daugiau kaip 3,14 mlrd. eurų.

LIPFA: pensijų reformoje užmaskuotas tikslas nacionalizuoti privačias santaupas

Seimui ketvirtadienį patvirtinus pensijų reformos pakeitimus, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) perspėja, kad pensijų reforma maskuojamas tikslas galiausiai nacionalizuoti privatų žmonių turtą – II pakopoje sukauptas santaupas pensijai.

Šiuo metu II pakopoje yra sukaupta beveik 3 mlrd. eurų ateities pensininkų lėšų. LIPFA teigia, kad privatų kaupimą su galimybe artimiesiems paveldėti pensijų santaupas neabejotinai diskredituoja planai perduoti anuitetų mokėjimą „Sodrai“, kas de facto reikštų privačių lėšų nacionalizavimą.

„Didžiausia rizika kyla dėl planų valstybei monopolizuoti anuitetų mokėjimą ir tokiu būdu nacionalizuoti gyventojų privačiai visą gyvenimą asmeninėmis lėšomis pensijai taupytas lėšas. Tai panašu ne į toliaregišką reformą, bet veikiau į gudrų gyventojų lėšų nacionalizavimo planą. Kaip kitaip turėtume vadinti tai, kai visą gyvenimą žmonių kauptos lėšos, jam išėjus į pensiją pervedamos vieninteliam išmokų mokėtojui – „Sodrai“, be teisės paveldėti“, – atkreipia dėmesį LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad II pakopoje sukauptos lėšos yra privati žmogaus nuosavybė, todėl tokių dviprasmiškų, galimai su Konstitucija bei konkurencijos pažeidimais monopolizuojant rinką gresiančių nuostatų atsiradimas teisės aktuose yra mažų mažiausiai nesuprantamas.

„Įvertinę ne kilnų tikslą deklaruojančius reformos autorių teiginius, o juodu ant balto išdėstytas teisės aktų nuostatas, vis dėlto esame priversti pasakyti, kad galutinis rezultatas gali būti visai ne toks, kokio tikimasi. Išlaikyta nedžiuginanti tradicija būtinai dar kartą koreguoti sistemą, tačiau palikta daugybė galimai Konstitucijai, konkurencijai prieštaraujančių, o kartu ir teisines problemas užprogramuojančių vietų. Tai gali sulėtinti II pakopos vystymąsi, o pesimistiniu scenarijumi – netgi nublokšti į sąstingio etapą“, – sako LIPFA vadovas.

LIPFA vadovas atkreipia dėmesį, kad kartu su reformos paketo įsigaliojimu bus pažeisti teisėti lūkesčiai ir tų II pakopos dalyvių, kurie savo senatvei ėmė kaupti remdamiesi kitokiomis pradinėmis sąlygomis bei įstatymuose įtvirtinta palankesne kaupimo formule.

Per paskutinę ekonomikos krizę valdžia vienpusiškai pablogino jiems taupymo sąlygas, o dabar dar ir nesilaiko Konstitucinio Teismo įpareigojimo praradimus kompensuoti.

„Pakeitimai iš esmės griauna II pakopą kaip funkcionuojančią privataus kaupimo sistemą ir pažeidžia žmonių pasitikėjimą valstybe, kuri aukščiausiu lygiu ignoruoja konstitucinę pareigą vykdyti savo įsipareigojimus. Neabejotina, kad valstybė tokiu būdu atsiduria nepasitikėjimo zonoje ir tai gali paveikti II pakopos pensijų fondų dalyvių elgesį“, – sako Š. Ruzgys.

Neatmestina, kad mažas arba vidutines algas uždirbantys, kartu ir suinteresuoti bent jau ne mažesne valstybės paskata nei dabar, apskritai nebenorės taupyti ir mieliau rinksis vartojimą šiandien. Žinant, kad nemaža dalis visuomenės gyvena nuo algos iki algos ir papildomų pinigų neturi ne pramogoms, o taupymui, toks scenarijus yra net labai tikėtinas.

„Balandžio pabaigoje Eurostatas pirmą kartą paskelbė Europos Sąjungos namų ūkių santaupų lygį. Paaiškėjo, kad tik Lietuvoje ir Kipre 2016 metais jos buvo neigiamos, atitinkamai -0,4 ir -1 proc. Tai indikuoja, kad vis dar nesame pasiekę europinio gerovės lygio, kuomet nereikia rinktis tarp dviejų skausmingų pasirinkimų – dabar ar pensijai. Žinant, kaip sparčiai blogėja šalies demografija ir mažėja dirbančiųjų, būsimų pensininkų išlaikymo klausimas ne perkeltine, o tiesiogine prasme taps jų pačių rūpesčiu, tačiau to nenorima pripažinti“, – sako Š. Ruzgys.

LIPFA laikosi pozicijos, nei dabar, nei ateityje neturėtų būti laikomasi konfrontuojančio požiūrio į II pakopą, tačiau jos masiškumas kaupimą padarytų efektyvesniu ne tik pačiam kaupiančiajam, bet ir valstybei, nes ateityje nuimtų nuo jos dalį finansinės naštos.

Anot LIPFA vadovo, dabar II pakopa nuolat pasmerkiama politiniams skersvėjams, nes atidarinėjami langai, kuomet galima iš jos pasitraukti, įteisinamos taupymo atostogos, kuomet metus galima pasirinkti apskritai netaupyti.

„Esame nedidelė rinka. Be mūsų visų pastangų, II pakopos efektyvumas pats savaime neatsiras, todėl reiktų ją stiprinti, o ne klibinti ar draskyti. Kol kas nesame tikri, po kiek laiko pasimatys dabartinės reformos padariniai tiek pačiai sistemai, tiek joje dalyvaujančiam verslui, tačiau peršasi mintis, jog mažinant ir taip nuosekliai mažėjančius turto valdymo mokesčius siekiama rinką paversti neptrauklia privatiems žaidėjams. Jei taip nutiktų, būtų įkurta dar viena valstybinė bendrovė, kurią, deja, turėtų išlaikyti visi mokesčių mokėtojai”, – sako Š. Ruzgys.

Tam, kad pensijų sistemos pakeitimai įsigaliotų nuo 2019 metų sausio 1 dienos, juos dar turi pasirašyti prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Pensijų sistemos pokyčių įdiegimas užtruktų mažiausiai metus – fondų valdytojai

Lietuvos pensijų fondų valdytojai atkreipia dėmesį, kad Seimui skubant pensijų reformai pritarti dar birželį, 2019 metų sausio 1 diena yra nerealus terminas tikėtis pokyčių funkcionavimo praktiniame lygmenyje, kurį užtruktų pakeisti mažiausiai vienerius metus.

Prognozuojama, jog įskaitant poįstatyminius teisės aktus, įvairias naujas tvarkas, taisykles bei metodikas, tektų kurti ir naujas integruotas, sudėtingas informacines sistemas, dėl kurių vienu metu kiltų ypač didelis ir taip paklausių kvalifikuotų IT specialistų poreikis.

Detaliai situaciją reglamentuojantis paaiškinimas ir prašymas atidėti pokyčių, jeigu jie bus patvirtinti, įsigaliojimą, išsiųstas Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Biudžeto ir finansų komitetų vadovams bei nariams.

„Pensijų kaupimo kokybė yra neatsiejama nuo sklandaus pokyčių įgyvendinimo praktiniame lygmenyje. Pensijų kaupimo sritis yra labai griežtai ir išsamiai reglamentuojama veikla. Paprastai kalbant, jei keisis žaidimo taisyklės, praktiškai iš naujo turės būti aprašytas ir reglamentuotas kiekvienas žingsnis. Mūsų vertinimu, tai užtruks mažiausiai 12 mėnesių“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) valdybos narys Tadas Gudaitis.

Pensijų kaupimo įstatymu yra numatyta priimti bent 12 poįstatyminių teisės aktų, pradedant pensijų fondų taisyklėmis ir investavimo strategijų reglamentavimu ir baigiant pensijų fondų dalyvių informavimo tvarka.

LIPFA žiniomis, nė vienas poįstatyminis teisės aktas dar nėra pradėtas rengti, nėra teiktas ir derinimui su susijusiomis institucijomis, rinkos dalyviais, ką privaloma daryti pagal teisėkūros ir Lietuvos banko įstatymus.

Šių poįstatyminių teisės aktų sukūrimas ir patvirtinimas gali užtrukti mažiausiai 3-6 mėnesius, o nesant įstatymą aiškinančių teisės aktų, pensijų fondų valdymo bendrovės negalėtų net pradėti įgyvendinamųjų darbų pensijų kaupimo bendrovėse.

Po šių poįstatyminių teisės aktų paskelbimo, pensijų kaupimo bendrovių ir jų valdomų fondų pertvarkymas truktų mažiausiai 6 mėnesius.

Vadovaujantis nauju Pensijų kaupimo įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais pensijų fondų valdymo įmonės turėtų sukurti naujus 8 fondus, automatinį klientų įtraukimo mechanizmą, pakeisti galiojančią bendroves keičiančių dalyvių modelį, dalyvių perkėlimo į turto išsaugojimo fondą mechanizmą. Be to, tektų persirašyti visas sutartis ir įgyvendinti operacinius pakeitimus– su „Sodra“, vertybinių popierių depozitoriumu, Euroclear‘u, investicijų tarpininkais, tiekėjais.

T.Gudaitis atkreipia dėmesį, kad ir taip trūkstant kvalifikuotų IT specialistų, visos pensijų fondų valdymo bendrovės praktiškai vienu metu dar labiau įkaitins situaciją rinkoje, kurioje, be kita ko, ir   darbdaviai turės diegti su mokesčių reforma susijusius IT pakeitimus.

„Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, vien tik numatytiems einamiesiems darbams IT specialistai ar jų komandos yra rezervuotos į priekį. Akivaizdu, kad tokios sudėtingos ir jautrios srities negalima patikėti pradedantiesiems specialistams. Įvertinus dabartinę darbo rinkos situaciją – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, atlyginimo augimo tempą, manome, kad trumpas įgyvendinimo terminas, ne tik neracionaliai išaugins įgyvendinimo kaštus, tačiau gali būti nerealus, nes įmonės teiks užsakymus ir ieškos papildomų resursų vienu metu“, – tvirtina T. Gudaitis.

Pirmos pensijų pakopos, mokamos iš „Sodros“, pensijos skaičiuoklė ir vertinimai visuomenei pristatyti tik birželio 19 dieną, tai yra praėjus praktiškai pusei metų nuo atitinkamų teisės aktų įsigaliojimo pradžios.

LIPFA pagrindiniams komitetams, svarstantiems pensijų sistemos pakeitimus, siūlo pensijų kaupimo įstatymo nuostatas, išskyrus gyvenimo ciklo koncepciją, įgyvendinti nuo 2019 metų liepos 1 dienos, o Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatytą gyvenimo ciklo fondų koncepcijos įgyvendinimo terminą numatyti 2020 metų sausio 1 dieną.

Visos autorinės teisės yra saugomos LIPFA ©
Theme by Colorlib Powered by WordPress