Blog

Š. Ruzgys. Demografinių problemų ledkalnio viršūnė: kada susirūpinsim tuo, kas po vandeniu

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą, taupyti ar vis tik vartoti.

Visuomenės senėjimo problema kol kas gali atrodyti labiau teorinis klausimas politikų darbotvarkėje ar ekonomistų diskusijose, nieko bendro neturintis su eilinio piliečio kasdienybe. Apie slaugos namų trūkumą ką tik garsiai prabilę ir tragišką situaciją jau po 10 metų prognozuojantys specialistai akivaizdžiai parodo, kad besikaupiančių problemų ledkalnis nesustabdomai kyla į paviršių skatindamas susimąstyti, kaip iš tiesų gyvensime senatvėje ir ar turėsime iš ko.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai, kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo dideliu iššūkiu, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvenism. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Papildomos pensijos derlius – 3 atlyginimai per 5 metus

Per pastaruosius penkerius metus beveik pusė dirbančiųjų sutaupė po tris vidutines mėnesio algas ir atsidėjo jas senatvei.

Toks fenomenas užfiksuotas Lietuvoje – vienoje paskutiniųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių pagal taupymo normą. Sutaupyti pavyko nepaisant to, kad nuslūgus 2008 metų ekonominei ir finansų krizei Lietuvos namų ūkiai sudėtingiems laikams akivaizdžiai nesiruošė.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, maksimalaus kaupimo formulę 2+2+2 pasirinkę šalies dirbantieji nuo 2014 metų sugebėjo papildomai pensijai sukaupti tris mėnesio  vidutines algas – apytiksliai 3 tūkst. eurų. Tuo tarpu pervedantys į II pakopos pensijų sąskaitą tik dalį nuo savo įmokų „Sodrai“ (2+0+0) susitaupė mažiau – apie 1,3 tūkst. eurų.

„Po Nepriklausomybės atgavimo pergyvenome porą nemažų ekonominių krizių, tačiau gyventojų elgesys yra procikliškas. Tai reiškia, kad augant pajamoms, kai atsiranda reali galimybė taupyti, vis dar pasirenkame vartojimą, nes jaučiamės galintys įsigyti brangesnius pirkinius, leisti sau daugiau. Taip praleidžiama proga pasirūpinti finansine pagalve, kai jos reiks, bet objektyviai galimybių tą daryti jau kurį laiką nebebus“, – sako LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys.

LIPFA skaičiavimai paremti prielaida, kad dirbančiojo ir dalyvaujančio II pensijų pakopoje bruto atlyginimas vertinamu laikotarpiu sudarė 1000 eurų. Visą šį laiką dirbantis asmuo turėjo draudžiamąsias pajamas ir buvo pasirinkęs kaupti senatvei II pakopoje arba visa apimtimi, arba tik pervesdamas dalį savo „Sodros“ mokesčio.

Pastarųjų penkerių metų laikotarpis vertinimui pasirinktas, nes nuo 2014 metų II pensijų pakopos dalyviai dėl sistemos reformos skilo į tris dalis: kaupiančius maksimaliai, pagal formulę 2+0+0  ir apsisprendusius pensijai papildomai nekaupti.

Maksimalią kaupimo formulę pasirinkusių dirbančiųjų kaupimo greitis tuomet ypač paspartėjo, nes nuo 2014 metų formulė 2+1+1 pasikeitė būsimųjų pensininkų naudai į 2+2+2, atidedamos algos dalį bei valstybės paramą leidusi padidinti nuo 1 iki 2%.

„Pasirinktas nuoseklus atidėjimas pensijai nuo algos kas mėnesį nėra labai pastebimas ar ribojantis vartojimo galimybes, tačiau per ilgą laiką leidžia padidinti finansinę nepriklausomybę. Po 2014 metų reformos išryškėję skirtingi kaupimo pensijai greičiai parodė, kaip smarkiai spurtuoja pasirinkusieji kaupti maksimaliai. Tikimės, kad dirbantieji kitąmet, įsigaliojus naujai pensijų kaupimo tvarkai, ryšis dar aktyviau savarankiškai taupyti savo senatvei“, – teigia Š. Ruzgys.

Eurostato duomenimis 2016 m. Lietuvos namų ūkių taupymo norma buvo -0,5%. Dar žemesne, vos -2,3% taupymo norma ES pasižymėjo tik Kipras. Pasak Š. Ruzgio, namų ūkiams akivaizdžiai sunkiai sekasi taupyti, todėl valstybės parama kaupiantiems II pakopoje yra labai reikšminga, skatinant juos drąsiau prisiimti atsakomybę už savo finansinę ateitį.

„Valstybės palaikymas ir skatinimas ruoštis pensijai savarankiškai yra labai svarbus ir ši svarba kasmet vis labiau augs, stiprėjant demografiniams iššūkiams. Tačiau tik paties žmogaus ryžtas ir apsisprendimas rinktis ilgalaikį taupymą yra pats efektyviausias, nes kad ir palyginti nedidelis, bet nuoseklus lėšų atidėjimas iki pensijos leidžia susitaupyti apčiuopiamą sumą, kurios prireiks pasitraukus iš darbo rinkos“, – tvirtina LIPFA vadovas.

Kaip ir kitos Vakarų šalys, Lietuva susiduria su mažėjančiu gyventojų skaičiumi ir sparčiai senstančia visuomene. Skaičiuojama, kad būsimi pensininkai jau po 20 metų vien iš valstybės gali tikėtis vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančios pensijos, todėl be papildomo taupymo jiems gyventi išėjus į pensiją bus sunku.

LIPFA vienija šalies pensijų kaupimo bendroves. II pensijų pakopoje dalyvauja apie 1,3 mln. šalies dirbančiųjų, kurie pensijai sutaupė daugiau kaip 3,14 mlrd. eurų.