Finansinis Y kartos portretas nepanašus nė į vieną kitą

Komentaras portalui Delfi.lt

Be abejonės, pirmieji tai pajuto tėvai. Jaunoji karta tikrai turi kitokį požiūrį į pasaulį ir save jame: ji neskuba šiandien pat apsispręsti dėl ateities, pasirinkti profesijos ir kibti į mokslus. Atitinkamai ilgiau ieško savęs, vėliau pradeda darbo karjerą. Tai reiškia, kad Y karta turi per trumpesnį laiką nei jų tėvai padengti paskolas už mokslą, būstą ar vartojimą. Ir dar pasirūpinti finansiniu rezervu juodai dienai ar savo senatvei. 

Kol vyresniems tai kelia nerimą ar net siaubą, Y kartos atstovai atvirai sako – savo gyvenimą dėlioju kaip noriu, pasaulis keičiasi ir kalbos apie taupymą ar kaupimą „juodai dienai“ tėra atgyvena. Tokį kategorišką požiūrį kvestionuoti, pateikti argumentus „už“ ir „prieš“ labai sunku, nes tą pačią minutę būsi „nurašytas“ kaip moralizuotojas, kurio net neverta pradėti klausytis. Dėl to problema, kaip susikalbėti, komunikuoti apie finansus bei jų planavimą, yra kur kas didesnė nei atrodo: į viršų rankas jau kelia ir žiniasklaida, paprastai randanti kelius į skirtingų auditorijų širdis. 

Nori supykdyti Y kartą? Pradėk su ja kalbėti apie taupymą pensijai. Taip finansinės informacijos tinklapis „Market Watch“ pernai apibūdino socialiniuose tinkluose kilusią reakciją į Bostono įmonės „Fidelity Investment“ sudarytas taupymo rekomendacijas. Pasipiktinimo banga nepraslydo pro akis „Huffington Post“, „BuzzFeed“ ir net „Business Insider“. Paminėsiu vieną iš jaunąją kartą papiktinusių rekomendacijų. Pasak „Fidelity Investment“, jei per metus jaunas žmogus uždirba 50 tūkst. JAV dolerių, iki 30 metų savo sąskaitoje jis jau turėtų turėti 50 tūkst. JAV dolerių santaupų. Palyginti su tuo, nuosaikus kaupimas pensijai Lietuvoje nuo algos kas mėnesį atsidedant 3% atrodo kaip vaikų žaidimas. 

Tačiau tai, kad Y karta smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų, yra tikra tiesa. Ir štai kodėl:

1. Y karta neskuba siekti visiško finansinio savarankiškumo ir viena iš galimų tokio elgesio priežasčių gali būti užsitęsęs gyvenimas kartu su tėvais. Eurostato duomenimis, 20-24 metų amžiaus grupėje 2016 metais 79,7% jaunų vyrų ir 67,6% jaunų moterų gyveno su tėvais. 25-29 metų amžiaus su tėvais gyvenančių vyrų ir moterų dalis buvo atitinkamai 46,6% ir 30,7%.

2. Y karta yra nemaža dalimi priklausoma nuo savo tėvų finansiškai. Amerikos atestuotų buhalterių institutas (angl. American Institute of Certified Public Accountants) per apklausą pastebėjo įdomių aspektų. Kas antras šios kartos atstovas yra finansiškai remiamas tėvų, kas ketvirtas – vėluoja apmokėti sąskaitas. Ir net 75% nori tokių pat drabužių, automobilio ar technologinių įrenginių, kokius jau turi jų draugai.

3. Kaip bežiūrėsi, tačiau ir patys jaunuoliai neskuba kurti šeimos, kuri yra vienas iš svaresnių argumentų imti rūpinti tokiais šeimyninio gyvenimo atributais kaip nuosavas būstas, šeimos reikmėms pritaikytas automobilis ir panašiai. Europos Sąjungoje pirmą kartą tuokiamasi apie 30 metų amžiaus. Vėliau pasiėmus paskolą atitinkamai sutrumpėja ir laikas, per kurį ją tenka grąžinti. Atsižvelgiant į faktą, jog 7 iš 10 Europos Sąjungos gyventojų gyvena nuosavame būste, nepanašu, kad noras turėti nuosavą būstą greitai išblės, užleisdamas vietą nuomos alternatyvai. 

4. Y karta yra ne tik technologiškai išprususi, bet ir laikoma viena geriausiai išsilavinusių. Vis dėlto daugybė ekspertų atkreipia dėmesį, kad būtent ši karta neužsibūna vienoje vietoje ir dažnai keičia darbus, vis bandydama ką nors naujo. Būtent intensyvaus jaunų žmonių migravimo dėka darbuotojų kaitos rodikliai kyla į vis naujas aukštumas, o vadinamasis „šmėklinėjimas“ (angl. ghosting), arba neatėjimas į darbo interviu ar atlikti paties darbo, darbdavius varo į neviltį.

5. Prognozuojama, kad Y karta potencialiai turės blogą, o gal net patį prasčiausią pensijų scenarijų nei ankstesnės kartos. Todėl ir socialinė atsakomybė gali įgauti kitą prasmę – kaip būtinybę pasirūpinti savo ateitimi, kol dar laikas. Čia vėl galima atsigręžti į statistiką. 2016 metais Europos Sąjungoje 12% jaunuolių 15-24 metų grupėje ir 19% jaunų žmonių 25-29 amžiaus grupėje nei dirbo, nei mokėsi. Tai reiškia, kad gana didelė dalis jaunimo yra neužimta ir neintegruota į darbo rinką, o ir šalių biudžetų galimybės anaiptol ne beribės. 

Bet gal pensija net neateis? Tikėtina, kad ne tik ateis, bet joje teks pagyventi apčiuopiamą laikotarpį, arba porą dešimtmečių. Šiemet į pensiją išėjęs Lietuvos gyventojas, tikėtina, pensininku bus vidutiniškai net 18 metų. O dabartinis trisdešimtmetis – jau beveik 23 metus.

Neturint santaupų išėjimas į pensiją gali tapti šuoliu nuo tramplyno, ant kurio yra Y kartos laisvė, galimybės, savirealizavimas, kelionės ir džiuginantys daiktai, į svarbiausių sąskaitų apmokėjimo rūpesčius. Štai kodėl dar labai tolimą dilemą dėl pajamų šaltinių jau reikėtų pradėti narplioti ir apsvarstyti finansiškai neskausmingą 3% kaupimą senatvei.

Demografiniai iššūkiai ir jaunosios kartos kitoniškumas verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip motyvuoti jaunimą, kad jis nemotų ranka į finansinį savo ateities planavimą. Nes pajuokavimas „dabar gyvenk, taupyk vėliau“ gali atsisukti dar neregėtais finansiniais iššūkiais tiek asmeniškai, tiek valstybės mastu. 

LIPFA: vartojimą vietoje taupymo pensijai sausį pasirinko apie 2 proc. kaupiančiųjų

Pranešimas žiniasklaidai

2019 m. vasario 4 d.

Nuo 2019 metų pradžios startavus pensijų reformai, iš daugiau kaip 1,3 mln. esamų II pakopos fondų dalyvių kaupimą toliau tęsia absoliuti dauguma, arba 98 procentai.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, sustabdyti naujų įmokų mokėjimą paliekant lėšas toliau investuoti nutarė apie 1,5 proc. (20,2 tūkst.), o į „Sodrą“ grįžti – 0,5 proc. (6,1 tūkst.) II pakopos dalyvių. Per sausį pensijų fondai sudarė 5,5 tūkst. sutarčių su naujais klientais, kurių dauguma pasirinko iškart pradėti kaupti maksimaliai ir tuo pačiu naudotis visa valstybės finansinės paskatos apimtimi. Per sausį maksimalų įmokų mokėjimą (3 proc. + 1,5 proc. vietoje 1,8 proc. + 0,3 proc.) pasirinko 36,8 tūkst. dalyvių.

„Pirmojo reformos mėnesio situacija atitinka mūsų prognozes: II pakopos klientų judėjimas minimalus, o sudarytų naujų sutarčių skaičius didžiąja dalimi padengė į „Sodrą“ grįžusius klientus. 98 proc. taupymą pensijai laiko reikšmingu. Vis dėlto išlieka nerimas dėl gyventojų, kurie pasirinko vartojimą dabar vietoje santaupų ateičiai, kuri gali ir nebūti lengva“, – sako Š. Ruzgys.

Per sausį prie II pakopos naujai prisijungę dirbantieji daugiausiai yra asmenys iki 40 metų amžiaus. Tai rodo, jog jauni gyventojai renkasi kaupimą ir padeda kaupti lėšas savo senatvei nelaukdami liepos mėnesio, kuomet jie bus automatiškai įtraukti į kaupimą.

Reforma sudaro išskirtines galimybes pasirinkus maksimalią kaupimo formulę išnaudoti finansinės valstybės paskatos privalumus. Atidedant antroje pensijų pakopoje po 3 proc. kas mėnesį galima pasinaudoti ir maksimalia 1,5 proc. valstybės paskata, kuri per metus sudaro apie 200 eurų, pervedamų į asmeninę pensijų sąskaitą.

Š. Ruzgio teigimu, dalį klientų reforma paskatino aktyviau pasidomėti savo pensijų sąskaitomis ir įvertinti, ar per pastaruosius keliolika metų jiems būtų pavykę nejuntamai ir neskausmingai savo biudžetui tiek susitaupyti patiems ir atsakymas dažnai buvo „ne“.

Asociacijos narius nustebino dalies žmonių sprendimas vietoje dalyvavimo II pakopoje rinktis tik III-ąją. Pasak LIPFA vadovo, tai yra du skirtingi, vienas kitą papildantys finansiniai įrankiai ir galvojant apie ateitį privalu turėti juos abu.

„Kol kas yra sudėtinga pateikti tikslesnius duomenis, pastebime, kad nedidelė dalis II pakopos klientų, nutarusių stabdyti įmokas į ją, pareiškė norą rinkis III pakopą, kurioje įmokos pervedamos savanoriškai, neribojant jų apimties, vis dėlto norime atkreipti dėmesį, kad tik visose trijose pakopose dalyvaujantys gyventojai gali veiksmingiau kontroliuoti savo finansus ir užsitikrinti pensijos dydį, kuris, ekspertų skaičiavimu, turėtų siekti apie 80 proc. iki pensijos gautų pajamų“, – teigė Š. Ruzgys.

Vartotojų finansinį raštingumą rodo ir tai, kad nemaža dalis kaupiančiųjų nieko nelaukdami renkasi kaupti gyvenimo ciklo fonduose, kurie „sensta“ ir tampa konservatyvesni automatiškai, kartu su dalyvio amžiumi. Lietuvos banko duomenimis, iki 2019 metų apie 70 proc. II pakopos dalyvių kaupė jų amžiui netinkančiame fonde – pernelyg konservatyviai.

Tinkami gyvenimo ciklo fondai bus parinkti ir tiems dirbantiesiems, kurių amžius nesiekia 40 metų ir kurie į II pensijų pakopą nuo šių metų sausio 1 d. įtraukiami automatiškai. LIPFA vadovas skatina juos pasinaudoti pensijų skaičiuokle, įvertinti II pakopos pensijų fondų rezultatus ir pasiryžti pasirūpinti savo gyvenimu pensijoje, kurioje vidutiniškai gyvename dar apie 20 metų.

„Gyvenimo trukmė tolydžio ilgėja, tai reiškia, kad mūsų senatvė taip pat truks ilgiau. Jei šių dienų pensininkai gauna vidutiniškai apie pusę buvusių pajamų siekiančią pensiją, po poros dešimtmečių ji gali sumažėti net iki trečdalio. Nuolat kalbame apie tai, kad reikia naudotis galimybėmis ir taupyti. Tik taip galite sumažinti tikėtiną finansinį šoką. Valstybės teikiama finansinė paskata ir nuolatinis informavimas apie taupymo pensijai naudą tik parodo, kad valstybės atstovai senėjančios visuomenės tendenciją ir jos keliamus iššūkius vertina labai rimtai“, – tvirtina Š. Ruzgys.

Pasak jo, tokie pasirinkimai nelaukiant galutinio termino aiškiai rodo, jog jauni žmonės vis labiau linkę savo senatve rūpintis ir kaupimas matomas kaip reali ir patraukli alternatyva. Kartu tai teikia vilties, kad gerėjantis finansinis raštingumas paskatins II pakopa, kaip masiškiausiu ir pigiausiu asmeninio kaupimo įrankiu pensijai, pasinaudoti vis daugiau žmonių.

   

Daugiau informacijos:

Gintarė Saulytė-Šulgat

„Idea Prima“

info@lipfa.lt

+37067865759

LIPFA: naujoji pensijų skaičiuoklė – pagalba sudarant pensijų pajamų planą

Būsimieji pensininkai savo teorines pajamas senatvėje jau gali pasitikrinti naujoje prognozuojamos pensijos skaičiuoklėje, kuri yra bene išsamiausia ir plačiausia tokio tipo skaičiuoklė nuo 2000-ųjų pradžios, kuomet tik valstybine buvusi šalies pensijų sistema pasipildė privataus kaupimo II pakopa.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vertinimu, pagrindinis naujosios „Sodros“ skaičiuoklės privalumas yra tai, kad ją rengiant panaudotos ir Europos Komisijos (EK) bei kitų tarptautinių, nepriklausomų šaltinių įžvalgos bei prielaidos, ji yra maksimaliai neutrali. Joje naudojamos prognozės paremtos istoriniais ilgalaikiais rinkų duomenimis, atsižvelgta, kad akcijų dalis artėjant pensijai mažės, obligacijų didės. Tai leis laikotarpiu iki pensijos uždirbti didesnę grąžą, tuo tarpu artėjant pensiniam amžiui grąža bus nuosaikesnė, atitinkamai investicijų svyravimai – mažesni.

„Tai nėra šališkas, vienos suinteresuotos organizacijos sukurtas produktas. Pati skaičiuoklė kaip instrumentas yra pakankamai sudėtinga, nes apima ir vertina gausybę įvairiausių faktorių: vietos ir tarptautines vidutinio darbo užmokesčio prognozes, santaupų investavimą pagal gyvenimo ciklo fondų principus, kuomet konservatyvių investicijų dalis metams bėgant auga, tikėtiną obligacijų ir akcijų grąžą, atskaitymus nuo valdomo turto. Iš kitos pusės, ji yra draugiška vartotojui ir praktiška, nes įtraukia ir svarbius faktinius, tik jo finansinei situacijai būdingus duomenis, todėl atitinkamai ir rezultato jis gali tikėtis tikslesnio“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Kaip dar vieną teigiamą skaičiuoklės bruožą jis išskiria laisvę vartotojui pačiam pasirinkti ir įrašyti tam tikrus rodiklius bei modeliuoti galimus skirtingus scenarijus.

Skaičiuoklė pasiekiama per asmenines gyventojų paskyras „Sodroje“, per jas prisijungus asmeniniai duomenys iš EGAS sistemos įkeliami automatiškai. II pakopos pensijų fonde sukauptas santaupas pensijai galima pasitikrinti savo pensijų kaupimo bendrovėje ir būtinas reikšmes į skaičiuoklę įrašyti savarankiškai.

Pasak Š. Ruzgio, finansinis planavimas, o ypač ilgalaikis, vis dar nėra stipriai prigijęs Lietuvoje – tam neretai nepakanka bendro pobūdžio žinių, gebėjimo įvertinti svarbius makroekonominius faktorius, teisinę aplinką, todėl skaičiuoklė yra geras būdas nemokamai susidaryti asmeninį finansų planą bent jau pensiniam amžiui.

„Norisi tikėti, kad skaičiuoklė sulauks dėmesio ir bus aktyviai gyventojų naudojama siekiant įvertinti, koks asmeninis įsitraukimas į kaupimą savo senatvei reikalingas, kadangi valstybės galimybės mokėti senatvės pensiją yra labai ribotos ir tikėtis oresnės senatvės nekaupiant papildomai tikėtis bus sunku“, – teigia jis.

Visgi, anot LIPFA vadovo, skaičiuoklė yra teorinis skaičiavimo instrumentas ir tą reikia turėti omenyje. Pavyzdžiui, joje nenumatoma pertraukų dirbant – skaičiuojama, kad per visą savo darbingą amžių gyventojas dirbs ir iškart išeis į pensiją, nemodeliuota demografinių rodiklių įtaka „Sodros“ pensijų draudimo biudžetui, nors ji gali būti kritinė. Prognozuoti dešimtmečiais į priekį sudėtinga ir „Sodrai“, tačiau išskaidant galimybes ir jomis maksimaliai pasinaudojant, taip pat ir visų savo pajamų dar šiandien nesuvartojant, bet sutaupant, yra didesnė tikimybė turėti didesnes pajamas tapus pensininku.

Be to, daroma prielaida, kad išeinant į pensiją gyventojas II pakopoje sukauptoms lėšoms išmokėti pirks anuitetą, net jei jis nebūtų privalomas pagal sutaupytų lėšų apimtį.

Anot Š. Ruzgio, teorinio skaičiavimo priemonėje neįmanoma sumodeliuoti visų skirtingų individualių situacijų ir preciziškai atspindėti jų poveikį konkrečiam asmeniui, todėl kilus klausimų ar neaiškumų, patariama kreiptis į savo pensijų bendrovę ir išnaudoti jų žinias bei pagalbą.

„Kiekvieno gyventojo situacija, planai ir tikslai gali skirtis, todėl siekdami paties geriausio rezultato išnaudokite visas įmanomas ir prieinamas priemones bei specialistus, kad asmeninės situacijos vertinimas būtų išsamus ir įvairiapusis“, – teigia LIPFA vadovas.

   

Daugiau informacijos:

Gintarė Saulytė-Šulgat

„Idea Prima“

info@lipfa.lt

+37067865759

Lietuviai būsimai pensijai sutaupė daugiau kaip 3 mlrd. eurų

Lietuvos gyventojų pensijų santaupos II pakopos fonduose 2018 metų pabaigoje sudarė 3,118 mlrd. eurų. 2018 m. jautri pasaulio rinkų reakcija į geopolitinius įvykius bei monetarinės politikos priemones lėmė sumažėjusią investicijų grąžą, tačiau ilgalaikė pensijų fondų grąža nuo veiklos pradžios kasmet sudaro apie 4,2 proc.

„Didžioji dalis Lietuvos pensijų fondų dalyvių savo santaupas laiko minimaliai svyruojančiuose ir subalansuotuose fonduose, kuriems praėjusių metų rezultatas ilgalaikės įtakos nepadarys. Per visą 15 metų pensijų fondų veiklos istoriją 2018-ieji tėra trečiasis kartas po 2008 ir 2011 metų, kai fondų investicinis prieaugis nepadidėjo, tuo tarpu vidutinė istorinė viso laikotarpio sistemos grąža po visų atskaitymų sudaro apie 4,2 proc. Taigi, net ir didžiosios 2008 metų ekonominės krizės poveikis per ilgąjį laikotarpį buvo „atidirbtas“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Pasak jo, tokiuose ilgalaikio finansavimo instrumentuose kaip visą darbingą laikotarpį trunkantis kaupimas nuosavai pensijai, reikšmingas yra bendras galutinis rezultatas. Per tiek laiko kiekvienas žmogus, kaupia jis pensijai ar ne, neišvengiamai išgyvena ne vieną ekonominį ciklą, todėl 2018 metų rezultatą LIPFA nariai vertina santūriai teigiamai.

Konservatyvios investavimo pakraipos pensijų fondų rezultatas pernai buvo -0,4 proc., investuojančių į akcijas – -6,3 proc.

„2018-ieji rinkoms netapo lengvo pasivaikščiojimo metais. Pasaulio akcijų kainų dinamiką atspindintis Pasaulio akcijų indeksas (angl. MSCI All Countries World Index IMI) per praėjusius metus smuko 5,6 proc. – tai tik parodo, jog Lietuvoje pensijų fondų valdytojai buvo pakankamai atsargiai ir apdairiai parinkę investicinius sprendimus, kurie leido iš dalies amortizuoti nervingas akcijų rinkų reakcijas“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Jo teigimu, beveik dešimtmetį kilusių rinkų augimas natūraliai prislopo, prie to prisidėjo ir tam tikras neapibrėžtumas supervalstybių santykiuose: aštresnė JAV užsienio politika prekybos srityje su Kinija, Europos laukiantis išbandymas Brexit‘u bei kraštutinių pažiūrų politikų atėjimas į valdžią skirtingose šalyse, taip pat – palūkanų kėlimas, jos augo, tačiau dar nepasiekė prieš 2008 metų krizę buvusio lygio.

LIPFA vadovo teigimu, akcijų pigimas kaip tik leidžia jų įsigyti žemesne kaina, todėl svarbu išnaudoti šį laikotarpį, kad periodinės pensijos kaupimo įmokos ateityje leistų užtikrinti didesnę investicijų grąžą.

Nuo 2019 metų sausio 1 dienos startavo nauji gyvenimo ciklo pensijų fondai, kurių investavimo strategijos keisis kartu su klientų amžiumi. Laikui bėgant juose rizikingų investicijų dalis mažės, o konservatyvių – augs. Todėl pensijų fondai bus dar labiau pritaikyti atlaikyti rinkų svyravimus

2018 m. trečio ketv. Lietuvos banko duomenys rodo, kad dauguma II pakopos dalyvių vengia kraštutinių pasirinkimų ir yra linkę į saugius sprendimus – mišrius akcijų ir obligacijų fondus yra pasirinkę keturi penktadaliai klientų.

Investuotojai: gluminanti valdžios pareigūnų retorika gali sugriauti trapius pasitikėjimo likučius

Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Pensijų fondų valdytojai bei administratoriai yra suinteresuoti politinio chaoso šalyje kėlimu bei krizės eskalavimu yra nelogiškas ir nepagrįstas. Kita vertus, gaila, bet jis nuosekliai įsirašo į ištisą grandinę pastaruoju metu pasigirdusių įvairaus lygmens valdžios atstovų teiginių, kurstančių nepasitikėjimą užsienio investuotojais, ypač finansų sektoriuje, ir kenkiančių jų reputacija. Maža to, dabartinės valdžios atstovų pasirinkta taktika regzti sąmokslo teorijas, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo susidariusios situacijos esmės, įgauna beprecedentį mastą ir jau panašėja į tendencingą politiką investuotojų atžvilgiu.

Šio pasisakymo kontekstas taip pat kelia nerimą ir tuo pačiu demonstruoja valdžios atstovų trumparegiškumą. Tuo metu, kai valdžia pergyvena dėl užsienio investuotojų pasitraukimo, išlydi „Barclays“ ir nepaliauja muštis į krūtinę, kad klaidų nekartos ir viską padarys dėl naujų investuotojų pritraukimo, ji kita ranka investuotojams siunčia visai kitokį signalą. Valdžios atstovai viešai skelbdami, kaip LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino, neadekvačias mintis apie galimybę parduoti užsienio kapitalo bankus, siedami pensijų fondų valdytojus su planuojamais profesinių sąjungų streikais bei kaltindami juos sąsajomis su politinėmis partijoms, griauna paskutinius trapaus pasitikėjimo likučius.

Turbūt nereikia ilgai galvoti, kuri iš šių dviejų žinių investuotojams yra aktualesnė, ir kad tylus atgailavimas ir mušimasis į krūtinę čia vargu ar gali būti veiksmingas.

Lietuvos pensijų ir investicinių fondų asociacijos (LIPFA) atstovai visada kartojo, kad visų pirma esame maksimaliai suinteresuoti politinės bei ekonominės situacijos šalyje stabilumu bei priimtų sprendimų ir pasirinktų veiksmų nuoseklumu. Aiškiai deklaravome savo poziciją dėl to, kad pensijų sistemos klausimas negali būti politizuojamas, priklausomas nuo valdžios nuotaikų ir perpučiamas politinių skersvėjų. Visų pirma todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai kenkia viešajam interesui.

Per tiek metų išmokome ramiai reaguoti į pokyčius ir visada galime prie jų prisitaikyti. Tačiau su reformų vėliava atėjusi valdžia, regis, iki galo taip ir nesupranta, jog politinė turbulencija verslui, o ypač tokiam jautriam, pasitikėjimu grįstam sektoriui kaip pensijų kaupimas ir investavimas, yra tiesiog pražūtinga. Tai, ką išgirdome iš Premjero lūpų yra stiprus smūgis ne tik pensijų fondų bei užsienio investuotojų reputacijai, bet, visų pirma, visuomenės pasitikėjimui tiek laiko kurta ir veikiančia sistema.

Nejau aukščiausių valstybės pareigūnų lūpomis norime formuoti užsienio investuotojų nuomonę, jog nenuoseklumas, negebėjimas susitarti ir susitarimų laikytis, yra Lietuvos kasdienybė. Nepaisant to, kas oficialiai žadama, kokios sąlygos sudaromos, jos jau kitą dieną gali būti tiesiog atšaukiamos. Be aiškių motyvų, surandant „kaltuosius“ ir nusiimant atsakomybę.

Rojumi saviems pensininkams taps nebent Turkija, bet ne Lietuva

Klasikiniu laikomas principas, kad dirbantieji išlaiko dėl amžiaus iš darbo rinkos pasitraukusius vyresnius visuomenės narius, išsivysčiusiose šalyse vis rimčiau ima strigti, nes čia nuolat auga pagyvenusių žmonių skaičius. Lietuva, kaip ir dauguma Europos Sąjungos (ES) šalių sparčiai sensta, ir savų pensininkų rojumi iš visų šalių pretenduoja tapti nebent Airija ar Turkija.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Šarūnas Ruzgys teigia, kad tik tos šalys, kurios gali būti ramios dėl savo demografinio balanso, kaip Turkija ar Airija, kol kas gali kiek mažiau jaudintis dėl ateities pensininkų išlaikymo.

„Galima sakyti, kad Turkija artimoje ateityje pretenduoja tapti pensininkų rojumi savo pensininkams. Palyginti su ES, jaunų žmonių dalis šalyje yra įspūdingai didelė – Bendrijoje į Turkiją panašiausia nebent Airija, kurioje jaunų, darbingo amžiaus žmonių dalis yra didžiausia. Tuo tarpu Lietuva atkartoja bendrąjį ES šalių vystymosi scenarijų ir suprasdama, kad mokesčių mokėtojų bazė sparčiai pildo senjorų gretas, skatina gyvenimui pensijoje kaupti savarankiškai“, – sako Š. Ruzgys.

Nuo 2007 iki 2017 metų Lietuvoje jauniausių, iki 14 metų amžiaus gyventojų sumažėjo nuo 16 iki 14,8 proc., o vyresnių nei 65 metų senjorų dalis išaugo nuo 16,6 iki 19,3 proc., rodo Eurostato duomenys.

Tuo tarpu Turkijoje jauniausia gyventojų grupė sudaro net 23,7 proc., o vyriausia – tik 8,3 proc.

Viena iš buvusių patraukliausių Lietuvos gyventojams emigracijos krypčių, Airija, ES gali pasigirti net 21,1 proc. jauniausio amžiaus grupės dalimi, kai tuo tarpu senjorų dalis šalyje siekia 13,5 proc.

Nuo 2019 metų Lietuvoje startuoja pensijų reforma, kuri numato į savo finansinės gerovės kūrimą labiau įtraukti dirbančiuosius ir skatina santaupoms II pakopoje kas mėnesį atsidėti 3 proc. nuo atlyginimo. Valstybė atitinkamai skirs 1,5 proc. vidutinio šalies atlygio dydžio paskatą.

LIPFA atkreipia dėmesį, kad vis labiau išryškėjantys demografiniai pokyčiai turi skatinti mobilizuoti pastangas ir papildomu pajamų šaltiniu imti rūpintis jau dabar.

„Kaip vienas svarbiausių asmeninių gyvenimo tikslų pasaulyje populiarėja vadinamasis „The FIRE“ (angl. financial independence, retire early) judėjimas, kuris akcentuoja finansinę nepriklausomybę ir ankstyvą išėjimą į pensiją. Jauni žmonės siekia karjeros ir ne vartoja, o taupo, kad galėtų savanoriškai pasitraukti iš darbo rinkos ir atsidėti malonumą teikiantiems dalykams. Lietuvoje turėdami gana didelį skurdo lygį ir silpną vidurinįjį visuomenės sluoksnį, kol kas dažniausiai kaupiame mažais žingsneliais, dėl kurių nereikia apriboti savo kasdienių reikmių. Tačiau pirma, svarbu, kad šis minimalus žingsnis apskritai būtų žengiamas, antra – būtina siekti, kad taupymas vyktų nuosekliai ir būtų nuolatinis“, – tvirtina asociacijos vadovas.

Pasak jo, jau dabar akivaizdu, kad rojų pensijoje Lietuvoje įmanoma susikurti nebent asmeniškai, nes demografinės tendencijos tam nebus palankios.

„Nuo 2019 metų pradžios pertvarkoma šalies mokesčių sistema leis kompensuoti įmokas į II pensijų pakopą, o atlyginimas dėl kaupimo senatvei nesumažės. Be to, kiekvieną kaupiantįjį savo ruožtu finansiškai skatina valstybė, todėl pasinaudoti suteikiamais privalumais ir paskatomis dabar pats laikas“, – sako Š. Ruzgys.

Nuo 2004 metų veikiančioje II pakopoje būsimieji Lietuvos pensininkai savo ateičiai jau sukaupė daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Vien pirmaisiais reformos metais kaupti nusprendė daugiau nei 550 tūkst. gyventojų.

Oficialios tarptautinės ir Lietuvos institucijos prognozuoja, jog jau po 20 metų tuometiniai pensininkai gali būti priversti išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų, nes valstybė galės jiems parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją.

Lietuvos gyventojams – šansas į pensiją išeiti su 200 tūkst. eurų santaupomis

Nuo 2019 metų pradžios įsigalios pakoreguota kaupimo pensijai formulė, kuri leis vidutinį darbo užmokestį uždirbančiam gyventojui per visą darbo stažą pensijai II pakopos fonde asmeniškai susitaupyti apie 200 tūkst. eurų.

Teorinius skaičiavimus pagal naują kaupimo modelį atlikusi Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) daro prielaidą, kad už sukauptą 200 tūkst. eurų sumą ateityje asmuo galės įsigyti tiek prekių ir paslaugų, kiek dabar galima už 91 tūkst. eurų. Tikėtinų santaupų apimtis apskaičiuota modeliuojant situaciją, jog nuo 25 metų dirbti ir iškart maksimaliai II pakopoje pensijai kaupti pradėjusio jaunuolio santaupos kartu su valstybės paskata bus investuojamos pagal gyvenimo ciklo fondo modelį.

„Valstybinė socialinio draudimo sistema užtikrina senatvės pensiją, tačiau ne paslaptis, kad dažnu atveju jos sunkiai pakanka net ir būtiniausioms reikmėms, todėl įvertinome, kokių santaupų gali tikėtis 1000 eurų „ant popieriaus“ uždirbantis gyventojas. Šiuo metu II pakopoje nedalyvaujantys dirbantieji nuo 2019 metų turi galimybę jungtis į antrąją pakopą ir pradėti taupyti pensijai. Pasitraukus iš darbo rinkos tai bus realus papildomų pajamų šaltinis“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Jo teigimu, 3% nuo atlyginimo atidedantis žmogus kartu su 1,5% valstybės paskatinimu 2070 metais pensijai turėtų būti sukaupęs apie 201 tūkst. eurų. Konkretus santaupų dydis gali svyruoti priklausomai nuo kaupimo spartos bei makroekonominių sąlygų.

Jo teigimu, šiuo metu II pakopoje pensijai kaupia net 1,3 mln., arba beveik 9 iš 10 oficialiai dirbančiųjų. Pasak Š. Ruzgio, spartus visuomenės senėjimas ir emigracija tik stiprins naujus demografinius iššūkius, į kuriuos vien savo jėgomis atsakyti valstybei darysis vis sunkiau.

„Niekada ne per vėlu pradėti taupyti. Tikriausiai kiekvienas pasakytume, kad paprastai tam neturime laisvų pinigų, kadangi daugybė dalykų yra svarbūs čia ir dabar. Tačiau nepaisant to, geresnio būdo taupyti, kaip tik nuolat atsidedant ateičiai, dar nėra atrasta, o nuo kitų metų įsigaliosianti mokesčių reforma beveik visiems kaupiantiesiems leis padengti dalį ar visą įmoką į II pakopą ir pajamos dėl to nesumažės“, – tvirtina Š. Ruzgys.

Pensijai kaupiant II pakopoje ir skiriant maksimalius 3% nuo gaunamos algos, 1,5% įmoka nuo vidutinio šalies atlyginimo prisideda ir valstybė. Būsimojo pensininko lėšos investuojamos, su laiku didinant konservatyvių investicijų dalį.

Naujai prisijungiantiems galima didinti savo kaupimo greitį laipsniškai, iš pradžių į II pakopą atidedant 1,8% atlyginimo ir maksimalią kaupimo formulę pasiekiant iki 2023 metų. Atitinkamai ir valstybės skatinamoji įmoka didėtų pamažu.

LIPFA vertinimu, iš pradžių pasirinkus minimalią formulę ir laipsniškai didinant kaupimo įmokas, dirbantysis per visą kaupimo laiką iki sukankant pensiniam amžiui pasirūpins 191 tūkst. eurų finansine „pagalve“ pensijai.

„Kaip ir valstybinis socialinis draudimas, II pakopa yra orientuota į kiekvieną dirbantįjį, kuris dažniausiai negali sau leisti spekuliuoti: įsigyti nekilnojamojo turto, aukso, vertybinių popierių, valiutų, ar panašių investicijų, kurias vėliau būtų galima parduoti ar eksploatuoti, užsitikrinant papildomą lėšų srautą. Žvelgiant į tai, kad Lietuvoje skurdo lygis išlieka pakankamai aukštas, o pajamų ribotumo klausimas yra labai aktualus, neturime kito tokio efektyvaus instrumento kaip II pensijų pakopa, kuriame būtų suderinta ir valstybės parama, ir profesionalus santaupų valdymas“, – sako Š. Ruzgys.

Dirbančiajam pasitraukus iš darbo rinkos ir tapus pensininku didžiausias šokas patiriamas dėl to, kad smarkiai sumažėja mėnesio pajamų dydis ir tenka iš naujo rinktis prioritetus, išmokti paskirstyti sumažėjusias pajamas. Ekspertų vertinimu, jau po 20 metų tuometiniai pensininkai gali būti priversti išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų, nes valstybė galės jiems parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją.

Šiemet antrąją ketvirtį vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių šalyje siekė 918,8 euro, o vidutinė valstybinio draudimo senatvės pensija 337euro.

LIPFA skaičiavimai atlikti remiantis prielaida, kad per visą darbo laiką gyventojo atlyginimas iki mokesčių sudarys 1000 eurų, o pensinis amžius sueis, kai dirbantysis pasieks 65 metų amžių. Numatoma, kad per kaupimo laikotarpį metinis darbo užmokesčio augimas per metus sudarys

3,5–5 proc.

T. Gudaitis: kosmosas čia pat už kampo

Ką veiksite 2059 metais? Pirma mintis – kosmosas. Ir tikrai, visai tikėtina, kad kelionės į kosmosą ir Marso kolonizavimas prasidės anksčiau. O jei rimtai, tai dabartiniam 24 metų jaunuoliui tuomet turėtų sukakti pensinis amžius ir tapęs 65 metų senjoru jis išeis užtarnauto poilsio.

Net jei žmogui jo paties išėjimas į pensiją antroje šio tūkstantmečio pusėje pagrįstai atrodo kaip neįtikimas dalykas, vis tiek tikimasi, kad jis dėl savo išgyvenimo pensijoje vienokį ar kitokį sprendimą priims vos pradėjęs dirbti. Galimybes yra trys: pasikliauti tik valstybe ir jos galimybėmis tolimais 2059-aisiais, pasirinkti kaupti II ir (ar) III pakopos pensijų fonduose ar per gyvybės draudimą, o gal asmeniškai pirkti, parduoti, investuoti, taupyti.

Daug ir dažnai kalbame apie tai, kad demografinė padėtis vis labiau komplikuojasi. Visuomenė sensta ir senjorų gretos tik gausėja, gimstančių vaikų skaičius nedžiugina, o darbingo amžiaus žmonės sparčiai emigruoja ir savo mokesčiais pildo kitų valstybių biudžetus. Mūsų valstybės finansinėmis  galimybėms traukiantis, didesnio įsitraukimo tikimasi iš kiekvieno dirbančiojo asmeniškai, tad pasirinkime prielaidą, kad jaunuolis kaups II pakopoje, nuo atlyginimo prisidėdamas pats ir gaudamas finansinę paskatą iš valstybės.

Žinoma, pirmiausiai jaunuolis turės apsispręsti, ką jis nori gyvenime veikti. Jis keliaus, pramogaus, galbūt sukurs šeimą ir nutars įsigyti nuosavą būstą. Turint omenyje, kad Lietuva pasižymi ypač aukštu gyvenamojo nekilnojamojo būsto nuosavybės rodikliu, būsto pirkimas yra labai tikėtinas, kaip ir tai, kad būtent tuomet paskolą imantys žmonės susiduria su rečiau vartojama sąvoka „anuitetas“. Ji ne tik nubrėžia finansinių įsipareigojimų mažinimo būdą keliems dešimtmečiams, bet ir taps aktuali daug vėliau, jau tapus pensininku.

Anuitetas gali būti tiek išlaidos, tiek pajamos. Kol bankui grąžinama būsto paskola, anuitetas yra periodinė vienoda įmoka skolai grąžinti bei palūkanoms dengti. Tuo tarpu išėjus į pensiją anuitetas gali tapti papildoma išmoka į asmeninę sąskaitą, papildomai išmokama šalia socialinio draudimo pensijos. Tai reiškia, kad 770 eurų atlyginimą į rankas gavęs ir visą profesinį gyvenimą nuosekliai savo pensijai kaupęs žmogus susitaupys papildomą apie 90 tūkst. eurų finansinę pagalvę. Ji senatvėje virs anuitetu ir padidins gaunamas pajamas.

Nesiimant jokių veiksmų, senatvėje rizikuojame pasmerkti save išgyvenimui vos iš 23 proc. dabar gaunamų pajamų. Tai reiškia, kad įpratus prie maždaug 770 eurų kasmėnesinių pajamų, staiga imtume gauti vos 177 eurą. Jų turės pakakti visoms būtinosioms išlaidoms: komunalinėms sąskaitoms apmokėti, maistui, sveikatai.

Net ir turint geriausius finansų tvarkymo įgūdžius, toks radikalus pajamų susitraukimas būtų didžiulis šokas kiekvienam, o savo įpročius bei gyvenimo būdą taip pat tektų keisti tikrai radikaliai. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sąlyginai ankstyvame amžiuje būtina pradėti kaupimą pensijai, kartu ir būsimų pajamų senatvėje didinimu. Tebūnie potencialios papildomos pajamos, vadinamos anuitetu, dabar skamba kaip skrydis raketa.

Be kita ko, neatsitiktinai paminėjau 24 metų amžių. Žurnale „Lancet Child & Adolescent Health” mokslininkai iš Melburno būtent šią amžiaus ribą siūlo laikyti naująja pilnametyste, kadangi šiais laikais žmonės ilgiau mokosi, kur kas vėliau tuokiasi ir susilaukia vaikų, t.y. pradeda gyventi suaugusiųjų gyvenimą.

Kartu tai reiškia, kad vėliau pradėdami planuoti savo finansinę ateitį, turime vienintelį pasirinkimą:  nešvaistyti laiko ir pradėti kaupti savo senatvei nedelsdami.

Š. Ruzgys. Virš Lietuvos – sidabrinio cunamio banga

Metafora „sidabrinis cunamis“, nusakanti pasaulinį žmonių populiacijos senėjimo fenomeną, plačiai naudojama užsienyje. Apie jį rašo prestižiniai ekonomikos ir verslo leidiniai, tokie kaip „The Economist“ ar „Forbes“, jo neišvengiama medicinos, psichologijos publikacijose ir net moksliniuose darbuose. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuva viena iš labiausiai senstančių organizacijos narių.

Planinei sovietinei ekonomikai pasakę „sudie“ vos prieš 28 metus ir per tą laiką suspėję išmokti poros ekonominių krizių kapitalo rinkoje pamokas, panašu, nesame linkę analizuoti senesnio  laikotarpio, nors jo padarinių aktualumas dar tik įgauna pagreitį.

Po didžiausių praėjusio amžiaus karinių konfliktų užplūdusi euforija ir išaugęs gimstamumas savo laiku suveikė kaip katalizatorius pasaulio ekonomikai. Tačiau vadinamajai kūdikių bumo kartai (gimę 1946–1964) virstant senjorais ir planuojant netrukus pasitraukti iš darbo rinkos, panašu, kad toms pačioms ekonomikoms teks nelengva užduotis susitvarkyti su visiškai nauju globaliu iššūkiu, kuriam priešnuodžio niekaip nepavyksta rasti.

Pasaulio banko pateikiamos ilgametės gimstamumo statistikos grafikas  (https://data.worldbank.org/indicator/SP.DYN.TFRT.IN)  ir atrodo panašus į pakilusią bangą apie 1960 metus bei nusileidusią 2016-aisiais. Analizuojamo laikotarpio pradžioje visame pasaulyje viena moteris vidutiniškai gimdė po 5 vaikus, tuo tarpu dabar šis rodiklis nukrito iki 2,4 vaiko. Vertinant tik Lietuvą, nuo 1960 iki 2016 metų gimstamumo rodiklis nesikeitė taip smarkiai, bet bendrą pasaulinę tendenciją atitiko: smuko nuo 2,6 iki 1,7 kūdikio vienai moteriai.

Būdami maža, atvira, smarkiai nuo eksporto priklausoma ekonomika, sekinama dar ir emigruojančių darbingo amžiau žmonių, neturime prabangos analizuoti tik naujausių kartų ir prognozuoti jų poveikį ekonomikai bei indėlį į ją. Gimstamumui smukus, o visuomenei sparčiai senstant, patiriame negrįžtamus pokyčius būtent dėl į kitą gyvenimo etapą žengiančios kūdikių bumo kartos. Istorinių aplinkybių dėka ji mums sukūrė nelengvą lygtį iš savo lūkesčio būti visuomenės išlaikomiems pensijoje bei užduotį kitoms kartoms pergalvoti savo išgyvenimo strategiją, kai jos pačios užbaigs darbinę karjerą.

Neabejotina – sidabrinis cunamis atsirita į Lietuvą. Jei 2002 metais vieną pensininką Lietuvoje išlaikė 4,6 dirbančiojo, tai 2016 metais – tik 3,5. Jau apie 2030 metus vieną pensininką išlaikančių dirbančiųjų skaičius priartės prie 2-jų ribos ir toliau tik mažės. Be to, kad darbingo amžiaus žmonės turi išlaikyti save, savo šeimą, būtiniausias savo išlaidas ir, be abejonės, pradėti atsidėti savo pensijai jau dabar.

Lietuvoje šiuo metu turime situaciją, kad savo pensijai tinkamai kaupia pusė, arba apie 605 tūkst. dirbančiųjų. Tačiau net 440 tūkst. dirbančiųjų išvis nekaupia ir neturi jokio finansinio rezervo savo pensijai. Turint omenyje, kad visuomenės senėjimo tendencija yra įgavusi stiprėjimo kryptį ir efektyvios atsvaros tam nerandama, ateitį savieigai palikusiems dirbantiesiems pasiekus pensijos amžių galime turėti dar skaudesnių skurdo problemų.

Kalbėdami apie ne tai, kad oriam, bet apskritai išgyvenimui pavojingą, tačiau realią vos 23 proc. pakeitimo normą, vis dar esame linkę manyti, jog kai ateis laikas, valstybės finansinės galimybės bus pakankamos. Kad jų pakaks tam, jog mums būtų užtikrintas pragyvenimo šaltinis ar kad ateities mokesčių mokėtojai mokės tiek mokesčių, kad visos dabar prognozuojamos finansinės spragos bus padengtos su kaupu. Todėl galimybė kaupti pensijai ir kaupti įmanomai maksimaliai: savarankiškai ir individualiai, II bei III pakopoje, tampa vis būtinesniu ir svarbesniu tikslu. Tik dalyvavimas visose trijose pakopose gali užtikrinti 70 proc. dabartinių pajamų pensijos dydį. Nedarysime nieko – turėsime 23 proc. buvusių pajamų.

Kol laužomos ietys dėl detalių ir ieškoma atsakymų dėl II pakopos būtinumo, masiškumo, įsitraukimo gylio, automatinio dirbančiųjų įtraukimo į savo ateities kūrimą, galiausiai teks pripažinti, kad realybės ignoravimas „sidabrinio cunamio“ problemos išspręsti nepadės. Nors faktas, kad jis realus ir jau šalia, turėtų pradėti rūpėti pirmiausiai ateities pensininkams.