Š. Ruzgys. Demografinių problemų ledkalnio viršūnė: kada susirūpinsim tuo,…

Nors net 1,3 mln. Lietuvos dirbančiųjų šalia „Sodros“ pensijos jau kaupia ir II pakopos pensijų fonduose, tačiau nuo 2019 metų atsirandanti galimybė į savarankišką kaupimą įtraukti ir to dar nedarančius dirbančiuosius iki 40 metų pastariesiems neabejotinai iškels dilemą, taupyti ar vis tik vartoti.

Visuomenės senėjimo problema kol kas gali atrodyti labiau teorinis klausimas politikų darbotvarkėje ar ekonomistų diskusijose, nieko bendro neturintis su eilinio piliečio kasdienybe. Apie slaugos namų trūkumą ką tik garsiai prabilę ir tragišką situaciją jau po 10 metų prognozuojantys specialistai akivaizdžiai parodo, kad besikaupiančių problemų ledkalnis nesustabdomai kyla į paviršių skatindamas susimąstyti, kaip iš tiesų gyvensime senatvėje ir ar turėsime iš ko.

Prognozės – dalykas nedėkingas. Ir dabarties sprendimus jos gali lemti tiek, kiek atrodo įtikinamos ir patikimos. Nors gausybė oficialių institucijų ateityje prognozuoja nedžiuginančius skaičius dirbančiųjų, o kartu ir orios pensijos besitikinčių būsimųjų pensininkų, adresu, tai dalies žmonių tiesiog neįtikina. Kažkodėl. O štai kitą dalį verčia informaciją pasąmoningai ignoruoti, nes dėl ribotų pajamų jiems jau dabar sudėtinga ar beveik neįmanoma bent kiek savarankiškai atsidėti sudėtingiems laikams.

Tam, kad geriau suprastume mums visiems ir valstybei kylančius iššūkius dėl visuomenės senėjimo, dėl visa ko pasitikrinkime, ar tikrai senstame.

Europos Komisijos duomenimis, 1976 metais Lietuvoje vyresnių nei 65 metai senjorų dalis sudarė 11,2 proc., o 2016 metais – jau 19 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, jei prieš 40 metų tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas buvo senjoras, tai dabar – vidutiniškai kas penktas.

Tai be kita ko tiesiogiai reiškia, kad auga medicininių, slaugos, socialinio aprūpinimo paslaugų, kurios kainuoja valstybei ir kiekvienam mokesčius mokančiam jos piliečiui, poreikis. Pridėjus mažėjantį gimstamumą, neslopstančią darbingo amžiaus žmonių emigraciją ir faktą, jog nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius jau smuko žemiau 2,8 mln. ribos, akivaizdu, kad atsakomybė už mūsų senatvę vienai valstybei gali būti per sunki našta.

Tokie svarbūs poreikiai, kaip maistas, būstas ir transportas pareikalauja gaunamų pajamų liūto dalies ir tai suprantama. Tačiau jei jau dabar tai atrodo dideliu iššūkiu, gal metas paklausti savęs, kaip gi planuojame po 20 metų išgyventi iš penkis kartus mažesnių pajamų – valstybei išgalint parūpinti vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančią pensiją?

Nuo kitų metų pradžios įsigaliosianti mokesčių reforma, konsoliduosianti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, padidins atlyginimą „į rankas“. Esminio asmeninių finansų pagerėjimo šis padidėjimas greičiausiai neatneš, tačiau suteiks bent jau apčiuopiamą pagrindą pagalvoti apie taupymą savo pensijai.

Ar II pakopa yra atsakymas į laukiančius iššūkius? Iš dalies taip. Dalyvavimas joje gali pensiją padidinti iki maždaug 40 proc. dabartinių pajamų, todėl verta išnaudoti valstybės siūlomą paskatinimą ir pradėti joje kaupti senatvei, o jei tik yra bent mažiausių galimybių – pasistengti tam išnaudoti visas įmanomas priemones ir instrumentus, tarp jų III pakopą ir bet kokius kitus asmeninius sprendimus.

Nesame vieninteliai susiduriantys su tokiais sisteminiais demografiniais iššūkiais. Tačiau kol patys dar ieškome sau tinkamiausių problemos sprendimo receptų, verta pasižiūrėti į tai, kas jau „išrasta“. Yra aiškiai įvardintos dvi pagrindinės pensininkų skurdą lemiančios priežastys: nesugebėjimas ar nenoras pensijai pasitaupyti asmeniškai bei per didelis pasitikėjimas neadekvačiai mažomis pensijomis, kurias atėjus laikui išgali mokėti valstybė. Esą vis tiek kažkaip išgyvenism. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime žinojimu ir abstraktų „kažkaip“ sugebėsime transformuoti į konkrečią viziją – tą, kuri laukia nieko nedarant, arba tą, kurios patys sau linkėtume ir esame pasiryžę dėl to veikti.

Papildomos pensijos derlius – 3 atlyginimai per 5 metus

Per pastaruosius penkerius metus beveik pusė dirbančiųjų sutaupė po tris vidutines mėnesio algas ir atsidėjo jas senatvei.

Toks fenomenas užfiksuotas Lietuvoje – vienoje paskutiniųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių pagal taupymo normą. Sutaupyti pavyko nepaisant to, kad nuslūgus 2008 metų ekonominei ir finansų krizei Lietuvos namų ūkiai sudėtingiems laikams akivaizdžiai nesiruošė.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) duomenimis, maksimalaus kaupimo formulę 2+2+2 pasirinkę šalies dirbantieji nuo 2014 metų sugebėjo papildomai pensijai sukaupti tris mėnesio  vidutines algas – apytiksliai 3 tūkst. eurų. Tuo tarpu pervedantys į II pakopos pensijų sąskaitą tik dalį nuo savo įmokų „Sodrai“ (2+0+0) susitaupė mažiau – apie 1,3 tūkst. eurų.

„Po Nepriklausomybės atgavimo pergyvenome porą nemažų ekonominių krizių, tačiau gyventojų elgesys yra procikliškas. Tai reiškia, kad augant pajamoms, kai atsiranda reali galimybė taupyti, vis dar pasirenkame vartojimą, nes jaučiamės galintys įsigyti brangesnius pirkinius, leisti sau daugiau. Taip praleidžiama proga pasirūpinti finansine pagalve, kai jos reiks, bet objektyviai galimybių tą daryti jau kurį laiką nebebus“, – sako LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys.

LIPFA skaičiavimai paremti prielaida, kad dirbančiojo ir dalyvaujančio II pensijų pakopoje bruto atlyginimas vertinamu laikotarpiu sudarė 1000 eurų. Visą šį laiką dirbantis asmuo turėjo draudžiamąsias pajamas ir buvo pasirinkęs kaupti senatvei II pakopoje arba visa apimtimi, arba tik pervesdamas dalį savo „Sodros“ mokesčio.

Pastarųjų penkerių metų laikotarpis vertinimui pasirinktas, nes nuo 2014 metų II pensijų pakopos dalyviai dėl sistemos reformos skilo į tris dalis: kaupiančius maksimaliai, pagal formulę 2+0+0  ir apsisprendusius pensijai papildomai nekaupti.

Maksimalią kaupimo formulę pasirinkusių dirbančiųjų kaupimo greitis tuomet ypač paspartėjo, nes nuo 2014 metų formulė 2+1+1 pasikeitė būsimųjų pensininkų naudai į 2+2+2, atidedamos algos dalį bei valstybės paramą leidusi padidinti nuo 1 iki 2%.

„Pasirinktas nuoseklus atidėjimas pensijai nuo algos kas mėnesį nėra labai pastebimas ar ribojantis vartojimo galimybes, tačiau per ilgą laiką leidžia padidinti finansinę nepriklausomybę. Po 2014 metų reformos išryškėję skirtingi kaupimo pensijai greičiai parodė, kaip smarkiai spurtuoja pasirinkusieji kaupti maksimaliai. Tikimės, kad dirbantieji kitąmet, įsigaliojus naujai pensijų kaupimo tvarkai, ryšis dar aktyviau savarankiškai taupyti savo senatvei“, – teigia Š. Ruzgys.

Eurostato duomenimis 2016 m. Lietuvos namų ūkių taupymo norma buvo -0,5%. Dar žemesne, vos -2,3% taupymo norma ES pasižymėjo tik Kipras. Pasak Š. Ruzgio, namų ūkiams akivaizdžiai sunkiai sekasi taupyti, todėl valstybės parama kaupiantiems II pakopoje yra labai reikšminga, skatinant juos drąsiau prisiimti atsakomybę už savo finansinę ateitį.

„Valstybės palaikymas ir skatinimas ruoštis pensijai savarankiškai yra labai svarbus ir ši svarba kasmet vis labiau augs, stiprėjant demografiniams iššūkiams. Tačiau tik paties žmogaus ryžtas ir apsisprendimas rinktis ilgalaikį taupymą yra pats efektyviausias, nes kad ir palyginti nedidelis, bet nuoseklus lėšų atidėjimas iki pensijos leidžia susitaupyti apčiuopiamą sumą, kurios prireiks pasitraukus iš darbo rinkos“, – tvirtina LIPFA vadovas.

Kaip ir kitos Vakarų šalys, Lietuva susiduria su mažėjančiu gyventojų skaičiumi ir sparčiai senstančia visuomene. Skaičiuojama, kad būsimi pensininkai jau po 20 metų vien iš valstybės gali tikėtis vos 23 proc. dabartinio atlyginimo siekiančios pensijos, todėl be papildomo taupymo jiems gyventi išėjus į pensiją bus sunku.

LIPFA vienija šalies pensijų kaupimo bendroves. II pensijų pakopoje dalyvauja apie 1,3 mln. šalies dirbančiųjų, kurie pensijai sutaupė daugiau kaip 3,14 mlrd. eurų.

LIPFA: pensijų reformoje užmaskuotas tikslas nacionalizuoti privačias santaupas

Seimui ketvirtadienį patvirtinus pensijų reformos pakeitimus, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) perspėja, kad pensijų reforma maskuojamas tikslas galiausiai nacionalizuoti privatų žmonių turtą – II pakopoje sukauptas santaupas pensijai.

Šiuo metu II pakopoje yra sukaupta beveik 3 mlrd. eurų ateities pensininkų lėšų. LIPFA teigia, kad privatų kaupimą su galimybe artimiesiems paveldėti pensijų santaupas neabejotinai diskredituoja planai perduoti anuitetų mokėjimą „Sodrai“, kas de facto reikštų privačių lėšų nacionalizavimą.

„Didžiausia rizika kyla dėl planų valstybei monopolizuoti anuitetų mokėjimą ir tokiu būdu nacionalizuoti gyventojų privačiai visą gyvenimą asmeninėmis lėšomis pensijai taupytas lėšas. Tai panašu ne į toliaregišką reformą, bet veikiau į gudrų gyventojų lėšų nacionalizavimo planą. Kaip kitaip turėtume vadinti tai, kai visą gyvenimą žmonių kauptos lėšos, jam išėjus į pensiją pervedamos vieninteliam išmokų mokėtojui – „Sodrai“, be teisės paveldėti“, – atkreipia dėmesį LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad II pakopoje sukauptos lėšos yra privati žmogaus nuosavybė, todėl tokių dviprasmiškų, galimai su Konstitucija bei konkurencijos pažeidimais monopolizuojant rinką gresiančių nuostatų atsiradimas teisės aktuose yra mažų mažiausiai nesuprantamas.

„Įvertinę ne kilnų tikslą deklaruojančius reformos autorių teiginius, o juodu ant balto išdėstytas teisės aktų nuostatas, vis dėlto esame priversti pasakyti, kad galutinis rezultatas gali būti visai ne toks, kokio tikimasi. Išlaikyta nedžiuginanti tradicija būtinai dar kartą koreguoti sistemą, tačiau palikta daugybė galimai Konstitucijai, konkurencijai prieštaraujančių, o kartu ir teisines problemas užprogramuojančių vietų. Tai gali sulėtinti II pakopos vystymąsi, o pesimistiniu scenarijumi – netgi nublokšti į sąstingio etapą“, – sako LIPFA vadovas.

LIPFA vadovas atkreipia dėmesį, kad kartu su reformos paketo įsigaliojimu bus pažeisti teisėti lūkesčiai ir tų II pakopos dalyvių, kurie savo senatvei ėmė kaupti remdamiesi kitokiomis pradinėmis sąlygomis bei įstatymuose įtvirtinta palankesne kaupimo formule.

Per paskutinę ekonomikos krizę valdžia vienpusiškai pablogino jiems taupymo sąlygas, o dabar dar ir nesilaiko Konstitucinio Teismo įpareigojimo praradimus kompensuoti.

„Pakeitimai iš esmės griauna II pakopą kaip funkcionuojančią privataus kaupimo sistemą ir pažeidžia žmonių pasitikėjimą valstybe, kuri aukščiausiu lygiu ignoruoja konstitucinę pareigą vykdyti savo įsipareigojimus. Neabejotina, kad valstybė tokiu būdu atsiduria nepasitikėjimo zonoje ir tai gali paveikti II pakopos pensijų fondų dalyvių elgesį“, – sako Š. Ruzgys.

Neatmestina, kad mažas arba vidutines algas uždirbantys, kartu ir suinteresuoti bent jau ne mažesne valstybės paskata nei dabar, apskritai nebenorės taupyti ir mieliau rinksis vartojimą šiandien. Žinant, kad nemaža dalis visuomenės gyvena nuo algos iki algos ir papildomų pinigų neturi ne pramogoms, o taupymui, toks scenarijus yra net labai tikėtinas.

„Balandžio pabaigoje Eurostatas pirmą kartą paskelbė Europos Sąjungos namų ūkių santaupų lygį. Paaiškėjo, kad tik Lietuvoje ir Kipre 2016 metais jos buvo neigiamos, atitinkamai -0,4 ir -1 proc. Tai indikuoja, kad vis dar nesame pasiekę europinio gerovės lygio, kuomet nereikia rinktis tarp dviejų skausmingų pasirinkimų – dabar ar pensijai. Žinant, kaip sparčiai blogėja šalies demografija ir mažėja dirbančiųjų, būsimų pensininkų išlaikymo klausimas ne perkeltine, o tiesiogine prasme taps jų pačių rūpesčiu, tačiau to nenorima pripažinti“, – sako Š. Ruzgys.

LIPFA laikosi pozicijos, nei dabar, nei ateityje neturėtų būti laikomasi konfrontuojančio požiūrio į II pakopą, tačiau jos masiškumas kaupimą padarytų efektyvesniu ne tik pačiam kaupiančiajam, bet ir valstybei, nes ateityje nuimtų nuo jos dalį finansinės naštos.

Anot LIPFA vadovo, dabar II pakopa nuolat pasmerkiama politiniams skersvėjams, nes atidarinėjami langai, kuomet galima iš jos pasitraukti, įteisinamos taupymo atostogos, kuomet metus galima pasirinkti apskritai netaupyti.

„Esame nedidelė rinka. Be mūsų visų pastangų, II pakopos efektyvumas pats savaime neatsiras, todėl reiktų ją stiprinti, o ne klibinti ar draskyti. Kol kas nesame tikri, po kiek laiko pasimatys dabartinės reformos padariniai tiek pačiai sistemai, tiek joje dalyvaujančiam verslui, tačiau peršasi mintis, jog mažinant ir taip nuosekliai mažėjančius turto valdymo mokesčius siekiama rinką paversti neptrauklia privatiems žaidėjams. Jei taip nutiktų, būtų įkurta dar viena valstybinė bendrovė, kurią, deja, turėtų išlaikyti visi mokesčių mokėtojai”, – sako Š. Ruzgys.

Tam, kad pensijų sistemos pakeitimai įsigaliotų nuo 2019 metų sausio 1 dienos, juos dar turi pasirašyti prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Pensijų sistemos pokyčių įdiegimas užtruktų mažiausiai metus – fondų…

Lietuvos pensijų fondų valdytojai atkreipia dėmesį, kad Seimui skubant pensijų reformai pritarti dar birželį, 2019 metų sausio 1 diena yra nerealus terminas tikėtis pokyčių funkcionavimo praktiniame lygmenyje, kurį užtruktų pakeisti mažiausiai vienerius metus.

Prognozuojama, jog įskaitant poįstatyminius teisės aktus, įvairias naujas tvarkas, taisykles bei metodikas, tektų kurti ir naujas integruotas, sudėtingas informacines sistemas, dėl kurių vienu metu kiltų ypač didelis ir taip paklausių kvalifikuotų IT specialistų poreikis.

Detaliai situaciją reglamentuojantis paaiškinimas ir prašymas atidėti pokyčių, jeigu jie bus patvirtinti, įsigaliojimą, išsiųstas Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Biudžeto ir finansų komitetų vadovams bei nariams.

„Pensijų kaupimo kokybė yra neatsiejama nuo sklandaus pokyčių įgyvendinimo praktiniame lygmenyje. Pensijų kaupimo sritis yra labai griežtai ir išsamiai reglamentuojama veikla. Paprastai kalbant, jei keisis žaidimo taisyklės, praktiškai iš naujo turės būti aprašytas ir reglamentuotas kiekvienas žingsnis. Mūsų vertinimu, tai užtruks mažiausiai 12 mėnesių“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) valdybos narys Tadas Gudaitis.

Pensijų kaupimo įstatymu yra numatyta priimti bent 12 poįstatyminių teisės aktų, pradedant pensijų fondų taisyklėmis ir investavimo strategijų reglamentavimu ir baigiant pensijų fondų dalyvių informavimo tvarka.

LIPFA žiniomis, nė vienas poįstatyminis teisės aktas dar nėra pradėtas rengti, nėra teiktas ir derinimui su susijusiomis institucijomis, rinkos dalyviais, ką privaloma daryti pagal teisėkūros ir Lietuvos banko įstatymus.

Šių poįstatyminių teisės aktų sukūrimas ir patvirtinimas gali užtrukti mažiausiai 3-6 mėnesius, o nesant įstatymą aiškinančių teisės aktų, pensijų fondų valdymo bendrovės negalėtų net pradėti įgyvendinamųjų darbų pensijų kaupimo bendrovėse.

Po šių poįstatyminių teisės aktų paskelbimo, pensijų kaupimo bendrovių ir jų valdomų fondų pertvarkymas truktų mažiausiai 6 mėnesius.

Vadovaujantis nauju Pensijų kaupimo įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais pensijų fondų valdymo įmonės turėtų sukurti naujus 8 fondus, automatinį klientų įtraukimo mechanizmą, pakeisti galiojančią bendroves keičiančių dalyvių modelį, dalyvių perkėlimo į turto išsaugojimo fondą mechanizmą. Be to, tektų persirašyti visas sutartis ir įgyvendinti operacinius pakeitimus– su „Sodra“, vertybinių popierių depozitoriumu, Euroclear‘u, investicijų tarpininkais, tiekėjais.

T.Gudaitis atkreipia dėmesį, kad ir taip trūkstant kvalifikuotų IT specialistų, visos pensijų fondų valdymo bendrovės praktiškai vienu metu dar labiau įkaitins situaciją rinkoje, kurioje, be kita ko, ir   darbdaviai turės diegti su mokesčių reforma susijusius IT pakeitimus.

„Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, vien tik numatytiems einamiesiems darbams IT specialistai ar jų komandos yra rezervuotos į priekį. Akivaizdu, kad tokios sudėtingos ir jautrios srities negalima patikėti pradedantiesiems specialistams. Įvertinus dabartinę darbo rinkos situaciją – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, atlyginimo augimo tempą, manome, kad trumpas įgyvendinimo terminas, ne tik neracionaliai išaugins įgyvendinimo kaštus, tačiau gali būti nerealus, nes įmonės teiks užsakymus ir ieškos papildomų resursų vienu metu“, – tvirtina T. Gudaitis.

Pirmos pensijų pakopos, mokamos iš „Sodros“, pensijos skaičiuoklė ir vertinimai visuomenei pristatyti tik birželio 19 dieną, tai yra praėjus praktiškai pusei metų nuo atitinkamų teisės aktų įsigaliojimo pradžios.

LIPFA pagrindiniams komitetams, svarstantiems pensijų sistemos pakeitimus, siūlo pensijų kaupimo įstatymo nuostatas, išskyrus gyvenimo ciklo koncepciją, įgyvendinti nuo 2019 metų liepos 1 dienos, o Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatytą gyvenimo ciklo fondų koncepcijos įgyvendinimo terminą numatyti 2020 metų sausio 1 dieną.

Pensijų reforma: Seimo komitetas perima uždarų durų estafetę

Lietuvos pensijų fondų valdytojai atkreipia dėmesį, kad Seimui skubant pensijų reformai pritarti dar birželį, 2019 metų sausio 1 diena yra nerealus terminas tikėtis pokyčių funkcionavimo praktiniame lygmenyje, kurį užtruktų pakeisti mažiausiai vienerius metus.

Būtent plačią diskusiją Lietuvos finansų sistemos sveikatos vardan rekomendavo ir ką tik šalyje dirbę Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovai, ir kiek anksčiau – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovai, kurie Lietuvos stojimo į šią organizaciją kontekste teigiamai įvertino dabar veikiančią pensijų kaupimo sistemą.

Seime patvirtina nauja darbo grupė, kurioje dirbs tik keli valdantiesiems priklausantys parlamentarai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Vyriausybės atstovai.

„Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) nuomone, diskusijos ir ekspertiškumo imitavimas, kuomet pasirenkama negirdėti daugiau kaip 1 mln. šalies dirbančiųjų atstovaujančių institucijų nuomonės, yra nepriimtinas demokratinėje valstybėje. „Kaltų“ ieškojimas ir bandymas kabinti verslo interesų etiketę terodo desperaciją, siekiant sumenkinti jau pirminius projektus. Su nerimu stebime situaciją, kuomet nesvarbu, kiek pastangų berodytum bandant prisibelsti į duris, jos vis tiek nėra atidaromos“, – sako LIPFA valdybos narys Tadas Gudaitis.

Kadangi diskusijos dėl pensijų sistemos gali nusikelti į rudenį, LIPFA kviečia turiningai išnaudoti laiką, išplečiant ekspertų ir ekonomistų įsitraukimą į projektų rengimą, apsvarstant priimtiną susitikimų bei pokalbių formatą.

„Savo pasiūlymus esame pateikę ir esame pasirengę įsijungti į diskusiją bet kuriuo momentu, kad pensijų pertvarka būtų maksimaliai išdiskutuota, apgalvota ir subalansuota. Pasisakome už skaidrų bendradarbiavimą ir visapusio vaizdo atskleidimą, neapsiribojant ir neužsidarant tik patogių, vienodai mąstančių žmonių rate, nes toks vienpusiškumas neišvengiamai reikš, jog didelės dalies visuomenės nuomonė liks neišgirsta, o visų interesai neatstovaujami”, – teigia LIPFA atstovas.

LIPFA vienija pensijų fondus, kuriuose savo sąskaitas turi beveik 1,3 mln. žmonių, jie jau yra sukaupę apie 3 mlrd. eurų santaupų savo pensijai.

Pagal dabartinius teisės aktus, maksimali kaupimo formulė 2+2+2 nuo 2020 m. turėtų pasikeisti į 3,5+2+2, tačiau parengtuose teisės aktų projektuose kaupimas numatomas tik pagal formulę 0+4+2, be to, atimant iš kaupiančiojo galimybę taupymui nukreipti 2 proc. dydžio „Sodros“ mokamų savo įmokų dalį.

Vengiant vykdyti neskundžiamą Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo valdžia yra įpareigota kompensuoti kaupiantiesiems dėl 2008 m. krizės sumažintą pervedimų į II pakopą dalį, kyla ir pažeistų teisėtų lūkesčių klausimas.

Anot T. Gudaičio, apmaudu, kad dirbantiems ir II pakopos pensijų fonduose senatvei taupantiems žmonės nesuteikiama galimybė iki galo išnaudoti ekonomikos cikliškumą ir esant jos kilimo etapui taupyti daugiau ir sparčiau.

„Dėl krizės apkarpyti ir vis dar neatstatyti pervedimai reiškia, kad daugiau kaip milijono žmonių pensijų santaupos yra mažesnės nei būtų valstybei nuosekliai vykdant savo pažadus. Jie prarado galimybę  ekonominio pakilimo metu ne tik atsidėti daugiau, bet ir paauginti savo santaupas dėl kylančių rinkų. Kadangi visų tikslas yra vienas – orus gyvenimas pensijoje, o kaupimas yra ilgalaikis procesas, neabejojame, kad rinkos ekspertų patirtis bei įžvalgos būtų vertingi ir praplėstų tematiką plačiau“, – teigia jis.

Nuo 2004 metų Lietuvoje veikiantys pensijų fondai, buvo sukurti vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, valdžiai apsisprendus suteikti galimybę dirbantiesiems taupyti būsimai pensijai asmeniškai. Fondų veikla griežtai reglamentuojama ir prižiūrima Lietuvos banko.

Deja, valdančiųjų pasirinktas darbo stilius ir forma indikuoja, kad investuotojai paliekami nuošalyje, tikrą ar menamą ekspertiškumą sutelkiant išimtinai valdžios rankose.

„Įsijungę į socialinės gerovės kūrimo mechanizmą ir būdami jo dalimi, nenorime tapti tuo blogu pavyzdžiu, kuomet valdžia partnerystę ima traktuoti kaip priešpriešą ir užtrenkia duris tam, kad ramiai ir vienpusiškai pakeistų žaidimo taisykles. Visi turėtume suvokti, jog tai ne tik siunčia nedžiuginantį signalą investuotojams apie kuriamų sąlygų nestabilumą, bet ir iš esmės kerta per pasitikėjimą stabiliu bendradarbiavimu bei galima partneryste“, – sako LIPFA valdybos narys.