Pensija dabartiniam jaunimui: scenarijai bus nevienodi

Šalies pensininkų priklausomybė nuo pensijos – milžiniška

Pensinį amžių pasiekusių Lietuvos gyventojų priklausomybė nuo pagrindinio pajamų šaltinio – pensijos – yra milžiniška. Negana to, su laiku ji tik didėja, nes vis daugiau senjorų galutinai pasitraukia iš darbo rinkos, o alternatyvių pajamų galimybių iš esmės neturi: šiuo laikotarpiu nors ir labai mažas, bet stabilus išlieka nebent iš žemės ūkio papildomai užsidirbančių pensininkų skaičius.

Naujausius pirmojo šių metų pusmečio II pakopos išmokų ir įsigytų anuitetų duomenis apdorojusi Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) konstatuoja, kad kaupiamos lėšos pamažu taps vis reikšmingesne senjorų pajamų dalimi.

„Pensija yra pagrindinės senjorų pajamos, kurios vis dar yra nedidelės. Paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 90,3 proc. 65-69 metų amžiaus žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo pensija, o 70 metų ir vyresnių gyventojų grupėje – net 97,6 proc. Papildomoms pajamoms tenka vos trečiaeilis vaidmuo: išskyrus pensijas ir darbo pajamas, nė vienas kitas pajamų šaltinis apskritai nėra statistiškai reikšmingas. Taip yra dėl įvairių priežasčių: ribotų pajamų, žinių trūkumo, nenoro prisiimti rizikos, silpnų asmeninių finansų planavimo įgūdžių. Gaila, bet nepanašu, kad situacija iš esmės keistųsi“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Privačių pensijų fondų valdytojus vienijančios asociacijos skaičiavimais, birželio 30 dieną vidutinė išmoka iš II pakopos pensijų fondų siekė 2,3 tūkst. eurų, arba 126 eurais daugiau, nei metų pradžioje. Neįtraukiant išmokų II pakopos dalyvio mirties atveju, išėjusių į pensiją gyventojų išmokų vidutinis dydis buvo beveik 2,5 tūkst. eurų, arba 77 eurais didesnis.

Pasak Š. Ruzgio, pajamų nelygybę ir pensinį amžių pasiekusių žmonių gyvenimo lygį iš esmės nulemia „Sodros“ finansinės galimybės. Tenka pastebėti, kad gyventojų supratimas apie pačią trijų pakopų pensijų sistemą, nors ir gerėja, tačiau dar nėra pakankamas, taip pat norėtųsi tikėtis ir didesnio asmeninio įsitraukimo į planavimą, iš kokių pajamų teks gyventi išėjus į pensiją.

„Išsamiausią ir tiksliausią vaizdą apie mūsų šalies senjorų finansinę kasdienybę pateikia ir paskutinis gyventojų surašymas. Jis parodė, kad jei 65-69 metų amžiaus grupėje 7,4 proc. gyventojų pagrindiniu pajamų šaltiniu yra darbas, tai tarp vyresnių dirba jau tik apie 1 proc. senjorų. Nedidelėmis procento dalimis skaičiuojami pensininkai, gaunantys pagrindines pajamas iš verslo, nuosavybės bei investicijų. Iš žemės ūkio išsilaiko po 500-600 žmonių kiekvienoje amžiaus grupėje, tačiau su amžiumi, deja, tik daugėja pašalpų gavėjų, auga valstybės ar artimųjų išlaikymo poreikis“, – teigia asociacijos vadovas.

Pasak Š. Ruzgio, atsižvelgiant į nedžiuginančius demografinius pokyčius ir faktą, kad mūsų visuomenė sparčiai sensta kaip ir kitose Vakarų šalyse, verta persvarstyti vartojimo bei kaupimo pensijai balansą.

Pirmąjį šių metų pusmetį vykstant II pakopos pensijų reformai, prie jos prisijungę nauji dalyviai arba kaupę minimaliai galėjo pasirinkti startinę 1,8+0,3 formulę, kai nuo algos pensijai skiriama 1,8 proc., o valstybės paskata sudaro 0,3 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Laipsniškai per penkerius metus šios įmokos išaugs iki 3+1,5, tačiau nelaukiant to pasididinti kaupimo tempą ir gauti maksimalią valstybės paskatą galima tik iki š. m. liepos 31 d.

„Pensijos amžių pasiekusius Lietuvos gyventojus išmaitina arba darbas, arba pensija ir kitų apčiuopiamų alternatyvų kol kas nelabai yra. Turint omenyje, kad pakeitimo norma, arba pensijos santykis su gautu atlyginimu, turi tendenciją apčiuopiamai mažėti, neprotinga tiesiog užsimerkti ir ignoruoti situaciją“, – teigia Š. Ruzgys.

Lietuvoje II pensijų pakopa turi 1,3 mln. dalyvių, jie sudaro daugiau kaip 80 proc. šalies dirbančiųjų – jie savo pensijai jau sukaupė beveik 3,5 mlrd. eurų.

Atliekamų 100 eurų pagunda: lietuviams labiausiai knietėtų juos išleisti

Neplanuotai gautas ar tiesiog iš dangaus nukritęs 100 eurų banknotas Lietuvos gyventojams didžiausią pagundą sukeltų jį tiesiog išleisti. Kas trečias atidėtų pinigus taupymui, tačiau tarp galimų pasirinkimų figūruoja ir investicijos į kriptovaliutas, auksą ar akcijas. Šalies gyventojų pasirinkimą, kaip elgtųsi su atliekamais pinigais, atskleidė birželį atlikta reprezentatyvi „Spinter tyrimų“ apklausa.

Ją inicijavusi Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) siekė išsiaiškinti, kiek patrauklus šalies gyventojams būtų taupymo pasirinkimas, netikėtai gavus pinigų. Paaiškėjo, kad taupymui 100 eurų paskirtų 32 proc. visų respondentų – dažniausiai tai moterys, aukščiausią išsilavinimą turintieji, didmiesčių gyventojai.

„Taupymas yra tik trečias dažniausias pasirinkimas po 100 eurų panaudojimo kasdienėms reikmėms (44 proc.) bei pinigų išleidimo maloniems dalykams (40 proc.). Pastarasis vartojimo tikslas yra ypač sunkiai pagrindžiamas, nes respondentai lygiai taip pat galėjo rinktis iš tokių variantų, kaip skolų atidavimas ar mokesčių sumokėjimas, taip pat taupymas ar investavimas. Tai rodo, kad tam tikra prasme lengvabūdiškas vartojimas Lietuvoje vis dar yra svarbesnis nei finansinio saugumo kūrimas ir turime nemenką iššūkį, norint pakeisti gyventojų supratimą apie asmeninių finansų paskirstymo prioritetus“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Vartojimas – pasirinkimas numeris vienas

Apklausa atskleidė, kad 100 eurų Lietuvoje greičiausiai išgaruotų panaudojant juos kasdienėms reikmėms. Toks prioritetų pasirinkimas, anot Š. Ruzgio, gali byloti apie du variantus, pirmasis kurių – kad šalies gyventojams trūksta pajamų einamiesiems dalykams, antrasis – kad paminėta pinigų suma neatrodo tokia reikšminga, jog dėl jos vertėtų sukti galvą.

„Vienareikšmiškai įvertinti pasirinkimus nėra paprasta, kadangi jie priklauso nuo daugybės aplinkybių. Vis dėlto paradoksalu, jog neplanuotai gautus pinigus išleisti maloniems dalykams linkę nemažai bedarbių, namų šeimininkių, studentų ir moksleivių – tai prasilenkia su įsivaizdavimu, kad sprendimą vartoti dažniausiai lemia lėšų trūkumas, o pinigai tokiu atveju panaudojami būtiniausiems poreikiams. Apklausos duomenimis, pinigus kasdieniam vartojimui rinkosi maždaug kas antras ūkininkas, darbininkas ar techninis darbuotojas, studentas ar moksleivis, tačiau tik ūkininkai visiškai negalvoja apie pinigų išleidimą savo malonumui“, – atkreipia dėmesį LIPFA vadovas.

Jo teigimu, pastebima tendencija, kad kuo didesnės pajamos tenka namų ūkio nariams, tuo santūresnį ir atsakingesnį asmeninių finansų tvarkymo pavyzdį jie demonstruoja – linkę mažiau leisti dabar ir dažniau galvoti apie lėšų atsidėjimą.

„Vis dėlto akivaizdu, kad labiau pažeidžiamos socialinės grupės savo turimus pinigus išleidžia „čia ir dabar“, todėl iššūkis keisti jų supratimą apie finansinius prioritetus ir skatinti galvoti apie didesnį taupumą yra aktualus kaip niekada“, – sako asociacijos vadovas.

Azartas – ne paskutinėje vietoje

Kas penktas šalies gyventojas iš dangaus nukritusius 100 eurų panaudotų azartiškai – pirktų loterijos bilietų (14 proc.) ar investuotų į kriptovaliutas, auksą ar akcijas (8 proc.). Apklausos duomenys rodo, kad patys azartiškiausi Lietuvoje yra ūkininkai – kas ketvirtas (25 proc.) loštų loterijoje, taip pat elgtųsi bedarbiai (21 proc.) ir pensininkai (17 proc.).

Atlikusius 100 eurų į akcijas, auksą ar kriptovaliutas investuotų kas dešimtas darbininkas ar techninis tarnautojas, kas dešimta namų šeimininkė, kas dešimtas specialistas ar tarnautojas, taip pat kas dešimtas bedarbis.

„Pirmąjį šių metų pusmetį vykusi II pensijų pakopos reforma paskatino 1,3 mln. dirbančiųjų aktyviau pasidomėti tuo, iš ko jie gyvens pensijoje, kokia apimtimi jie gali kaupti ir potencialiai kokių santaupų jie gali tikėtis užbaigę savo dalyvavimą darbo rinkoje. Tenka pastebėti, kad nors periodišką taupymą nuo atlyginimo kas mėnesį renkasi didžioji dauguma dirbančiųjų, vis dėlto dar gajus noras praturtėti akimirksniu – loterijoje ar iš kriptovaliutų, ir tai turėtų kelti nerimą socialinės politikos formuotojams, nes nesėkmės galimybė ir dar didesnis nusivylimas čia yra milžiniški“, – sako Š. Ruzgys.

„Spinter tyrimai“ apklausą atliko birželio 18–27 dienomis, joje dalyvavo 1014 gyventojų, kurių amžius svyruoja nuo 18 iki 75 metų.

LIPFA: pensijų fondai gelbsti britus, ar išgelbės ir lietuvius?

Pirmąjį šių metų pusmetį įvykusi Lietuvos II pensijų pakopos reforma paskatino daugiau kaip milijoną kaupiančiųjų aktyviau pasidomėti pačia pensijų sistema, savo pensijos prognoze, taip pat ir savo fondo rezultatais. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) teigia, kad 15 metų skaičiuojanti sistema įgauna vis daugiau reikšmės, o Didžiosios Britanijos pavyzdys tik įrodo, kokį potencialą turi privatus kaupimas.

Nuo 1977 iki 2016 metų pensininkų pajamų pokyčius įvertinusi Didžiosios Britanijos vyriausybė priėjo išvados, kad šalies senjorai gyvena geriau ir gauna daugiau pajamų didele dalimi dėl to, kad privačiai kaupė patys, nemažai prisidėjo ir masiškai pensijų planų įgyvendinime dalyvaujantys šios šalies darbdaviai.

„Sprendimai kaupti pensijai savo jėgomis ar ne, kaip intensyviai, o gal paskirti tą kelių procentų atlyginimo dalį vartojimui yra neabejotinai svarbūs II pakopoje dalyvaujantiems Lietuvos dirbantiesiems. Tačiau nurimus aistroms verta pažvelgti į valstybės, kuri dėl aukšto gyvenimo lygio ir socialinio aprūpinimo tapo viena populiariausių emigracijos krypčių lietuviams – Didžiosios Britanijos patirtį“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Ši Vakarų Europos šalis, turinti kur kas ilgesnę dalyvavimo kapitalo rinkose patirtį ir į tai įtraukusi šalies gyventojus konstatuoja, jog daugiau nei pusę pensininkų pajamų padidėjimo nuo 1977 metų iki 2016-ųjų finansinių metų pabaigos (tų metų kovo mėnesio) galima priskirti privačių pensijų pajamų padidėjimui. Jis palyginamuoju laikotarpiu išaugo beveik septynis kartus: nuo 1800 svarų sterlingų per metus 1977 metais iki 12400 svarų sterlingų 2016 metais. Tokį pokytį lėmė tai, jog padidėjo privačią pensiją gaunančių britų namų ūkių dalis, taip pat padidėjo jų gaunamos sumos.

Iškalbinga, kad 1977 metais tik apie penktadalio, arba 21 proc. britų pensininkų namų ūkių metų pajamos viršijo 10000 svarų sterlingų, tačiau 2016 metais tokių namų ūkių dalis išaugo net iki 96 proc.

„Didžiosios Britanijos vyriausybė konstatuoja, kad 2016 finansinių metų pabaigoje privačią pensiją gaunantys šalies pensininkų namų ūkiai disponavo apytiksliai 1,6 karto didesnėmis pajamomis palyginti su tais senjorais, kurie privačiai nekaupė. Mes nuolat siekiame lygiuotis į išsivysčiusias Vakarų valstybes ir tai yra vienas iškalbingiausių tyrimų bei pavyzdžių, skatinantis nepaskęsti techninėse detalėse, o kaip tik pažvelgti plačiau ir siekti perimti efektyviausius principus“, – įsitikinęs Š. Ruzgys.

Jo teigimu, kiekviena šalis pasirenka ir įdiegia individualius socialinio aprūpinimo sprendimus, skirtus pensijos amžių pasiekusiems gyventojams, todėl ir jų palyginimas tarpusavyje yra gana komplikuotas.

Pavyzdžiui, Didžioji Britanija taiko principą, jog į pensijų kaupimą turi būti masiškai įtrauktos įmonės, o nuo šių metų balandžio šalies vyriausybės sprendimu minimalus darbdavio indėlis į darbuotojo pensiją negali būti mažesnis negu 3 proc. Pats darbuotojas nuo algos skiria 5 proc., o bendras minimalus įnašas kartu su darbdaviu pensijos kaupimui siekia 8 proc. Britų vyriausybė, kuri asmeninį kaupimą remia per mokesčių lengvatą, pažymi, kad daugelyje pensijų planų įnašai kaupimui yra dar didesni.

Š. Ruzgio teigimu, akivaizdu, kad Didžiojoje Britanijoje kaupimo minimumas yra gerokai didesnis už lietuviškąjį maksimumą (3+1,5) ir tai gali būti vienas iš argumentų, kodėl privati pensijos dalis džiugina šalies pensininkus bei vyriausybę. Jo nuomone, Vakarų šalis vienija precedento neturintys  demografiniai iššūkiai bei spartus visuomenės senėjimas, ir auganti asmeninės atsakomybės už savo ateitį reikšmė.

„Pasaulis smarkiai keičiasi, o viešieji finansai patiria vis daugiau spaudimo išlaikant dirbti nebegalinčius visuomenės narius, taip pat vis garsiau išsakomas lūkestis, kad biudžeto išlaidas būtų galima perskirstyti teisingiau. Lietuvoje formuojasi taupymo kultūra, tačiau britų pavyzdys rodo, kad ekonomikoje stebuklų tikėtis neverta – tik vartojimą tam tikru metu apribojantys ir maksimaliai kaupiantys gyventojai pensijoje gyvena geriau“, – sako Š. Ruzgys.

Be pirmosios pakopos, arba „Sodros“, Lietuvoje apie 80 proc., iš viso beveik 1,3 mln. dirbančiųjų, dalyvauja dar ir II pakopoje, kur jų santaupos finansiškai prisidedant valstybei investuojamos gyvenimo ciklo fonduose. Liberalesnėmis sąlygomis galima kaupti ir III pakopos pensijų fonduose, kurie turi daugiau kaip 65 tūkst. klientų ir valdo apie 114 mln. eurų turto.

Nors teisės aktuose numatyta galimybė steigti profesinius pensijų kaupimo fondus, kurie galėtų užtikrinti dirbantiesiems dar vieną pajamų šaltinį, tačiau jų kūrimui bei dalyvavimui juose vis dar trūksta paskatų ir darbdaviams, ir darbuotojams.

II pakopos fonduose esančias šalies gyventojų pensijų santaupas investuoja ir saugo penkios pensijų fondų valdymo bendrovės: „Aviva Lietuva“, „INVL Asset Management“, „Luminor investicijų valdymas“, „SEB investicijų valdymas“ ir „Swedbank investicijų valdymas“.

LIPFA: pensijų reforma įvyko, kaupiantiesiems galimybių manevrams dar yra

Pirmąjį šių metų pusmetį įvykusi II pensijų pakopos reforma leido daugiau kaip milijonui šalies gyventojų peržiūrėti asmeninių finansų planavimą pensijos laikotarpiui. Preliminariais duomenimis, bendras jų skaičius nuo metų pradžios padidėjo 3,6 proc. iki  1,336 mln., o bendras turtas išaugo 11,4 proc. iki 3,472 mlrd. eurų.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vertinimu, dabar aktyviai II pakopoje kaupia 1,132 mln., iš kurių beveik du iš trijų tai daro maksimaliu režimu pagal formulę 3+1,5. Čia 3 proc. sudaro pervedimas nuo atlyginimo, o 1,5 proc. – valstybės finansinė paskata nuo vidutinio darbo užmokesčio.

„Mūsų vertinimu, apie 56 proc. aktyviai kaupiančių II pakopos dalyvių pasirinko maksimalų kaupimo režimą, likusieji 44 proc. kaupia mažesniu tempu, kuris irgi automatiškai augs. Toks pasiskirstymas rimtų demografinių iššūkių kontekste yra geras rodiklis. Visi sistemos dalyviai kaupia gyvenimo ciklo fonduose, kurie yra vienas esminių šios reformos elementų“, – sako LIPFA vadovas Šarūnas Ruzgys.

Liepos 1 dienos duomenimis, II pakopoje aktyvų kaupimą sustabdė, bet savo santaupų investavimą profesionaliems valdytojams patikėjo 204 tūkst. gyventojų. Asociacija prognozuoja, kad apie 60 tūkst. jų aktyvų kaupimą atnaujins paaiškėjus anuitetų įsigijimo sąlygoms, kurios šiuo metu yra ruošiamos. Kaupimą galima atnaujinti bet kada, o jeigu to nebus padaryta, apie tokią galimybę bus priminta periodiškai – tris kartus kas 3 metus.

„Tokioms ilgalaikėms, bent kelis dešimtmečius skaičiuojančioms finansinių paslaugų sistemoms labai svarbus stabilumas ir aiškumas. Kiekvienas II pakopos dalyvis planuoja savo išlaidas santaupų kaupimui viso darbingo laikotarpio metu. Todėl mažiausia, ką valstybė gali jam pasiūlyti, tai stabilią sistemą, kurioje dalyvavimo sąlygos nebūtų taip dažnai keičiamos. Jei tokio požiūrio nebus, skurdo pensijoje klausimas gali tapti dar aštresnis, nes paprastai daugumai žmonių taupymui kaip tik ir pristinga valios patiems tai daryti nuosekliai bei periodiškai“, – atkreipia dėmesį Š. Ruzgys.

Nors reformos langas iš esmės jau užvertas, tačiau liepos mėnesį dar galima pakoreguoti kaupimo formulę ir padidinti kaupimo tempą iki formulės 3+1,5. Metų pradžioje įvykusi mokesčių reforma bei atlyginimų bruto perskaičiavimas dažnu atveju leidžia pasirūpinti finansine ateitimi iš esmės nepajuntant to savo biudžete.

Skaičiuojama, kad šiemet sausį-birželį 90,1 tūkst. gyventojų nutarė pasididinti įmokas į antrąją pakopą. Minimu laikotarpiu naujų sutarčių skaičius siekia 25,9 tūkst., iš jų su klientais iki 40 metų amžiaus – 19,6 tūkstančio.

„Be kaupimo formulės, II pensijų pakopos klientai gali keisti turimą ar automatiškai priskirtą pensijų kaupimo bendrovę, taip pat – pagal amžių priskirtą gyvenimo ciklo fondą (GCF), nors mes nerekomenduotume migracijos po GCF, kadangi kaupiantiesiems tai reikštų arba padidintą riziką, arba sumažintą lėšų augimo greitį“, – sako Š. Ruzgys.

Nedidelei daliai gyventojų pasitraukus iš II pakopos ir su sukaupta suma sugrįžus į „Sodrą“, asociacijos vadovas pastebi, kad du iš trijų tokį sprendimą priėmusių gyventojų iki šiol kaupė tik minimaliai.

„Dalis nutraukusių kaupimą gana greitai suprato padarę klaidą, nes norėjo tiesiog pristabdyti įmokas. Kitai daliai dėl vyresnio amžiaus ar visiškai pasyvaus įsitraukimo nesinorėjo prisidėti dalimi savo atlyginimo. Bet kokiu atveju, naujoje formulėje neliko „Sodrai“ mokamo mokesčio pervedimo į pensijų fondą dalies, tad dėl kaupimo II pakopoje „Sodros“ pensija nebemažės. Taip pat verta apmąstyti net ir kaupimą „nuo nulio“, nes bet kokiu atveju tai bus asmeninės santaupos laikotarpiui, kai papildomas pajamų šaltinis tikrai pravers“,  – mano asociacijos vadovas.

Valstybinę socialinio draudimo sistemą papildanti Lietuvos II pensijų pakopa turi 1,3 mln. dalyvių, jie sudaro daugiau kaip 80 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Beveik 3,5 mlrd. eurų siekiančias šalies gyventojų pensijų santaupas investuoja ir saugo penkios pensijų fondų valdymo bendrovės: „Aviva Lietuva“, „INVL Asset Management“, „Luminor investicijų valdymas“, „SEB investicijų valdymas“ ir „Swedbank investicijų valdymas“.

Gyventojai, kaupiantys lėšas II pakopos gyvenimo ciklo fonduose, šiemet…

Daugiau kaip 3,37 mlrd. eurų santaupų Lietuvos II pakopos gyvenimo ciklo fonduose (GCF) sukaupę šalies gyventojai šiemet per penkis mėnesius fiksavo teigiamą grąžą. Daugiausiai, arba vidutiniškai 8,41 proc. šiemet sausį-gegužę uždirbo jauniausio 17-23 metų amžiaus dirbančiųjų santaupas investuojantys fondai, mažai nuo jų atsiliko ir 38-44 metų gyventojams skirti pensijų fondai, paaugę 8,31 proc.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys teigia, kad nors GCF dėl skirtingų investavimo strategijų nebūtų korektiška lyginti su anksčiau veikusiais II pensijų pakopos fondais, tačiau akivaizdu, kad anksčiau pernelyg konservatyviai kaupę dalyviai jau uždirbo daugiau iš didesnės lėšų dalies nukreipimo į akcijas.

„Nuo metų pradžios stebime GCF grąžų dinamiką ir ji iš esmės pateisina idėją, kad jaunesnio amžiaus klientams skirti fondai didesnę dalį turto skiria investicijoms į akcijas ir auga sparčiau už konservatyvius, atsargesnius fondus, investuojančius vyresnio amžiaus žmonių pinigus“, – sako Š. Ruzgys.

Pasak jo, pensijų fondus valdančios bendrovės nuolat stebi pasirinktų investicijų situaciją bei perspektyvas, taip siekdami ne tik grąžos, bet ir tinkamo rizikos balanso.

„GCF veikimo pradžia leidžia daryti prielaidą, kad mūsų pasirinkimai yra teisingi, o laikui bėgant daugiau kaip milijonui II pakopos dalyvių suteiks tik dar daugiau naudos“, – prognozuoja LIPFA vadovas.

Tarp dviejų aukščiausias grąžas šiemet uždirbusių pensijų fondų grupių atsidūrė GCF fondai, skirti dar dviem amžiaus grupėms: 24-30 metų (7,88 proc. grąža) ir 31-37 metų (7,73 proc. grąža) kaupiantiesiems.

Tuo tarpu trys vyriausios II pakopos klientų grupės, kurių santaupos investuojamos pagal konservatyviausias strategijas, uždirbo kuklesnę grąžą. Vis dėlto, 45-51 metų GCF uždarbis nuo metų pradžios pasiekė aukštą 7,63 proc. „pliusą“, o 52-58 metų ir 59-65 metų – atitinkamai uždirbo 5,53 proc. bei 3,69 proc.

Turto išsaugojimo fondai šiemet uždirbo 2,66 proc. Šių fondų tikslas – išsaugoti žmonių pinigus, rizikuojant tik minimaliai, tačiau norint pasiekti bent šiek tiek daugiau grąžos negu, pavyzdžiui, indėliai bankuose.

„GCF paskirtis yra vyresnio amžiaus gyventojų sukauptą turtą išsaugoti, investuoti renkantis konservatyvesnius investicijų objektus, daugiausiai vyriausybių vertybinius popierius, todėl natūralu, kad tai atsispindi ir fondų grąžos rodikliuose. Tačiau jei jauno amžiaus žmonės neturėtų laikytis nuošalyje ir nebijoti svyravimų, stengtis uždirbti bei sukaupti kuo didesnes sumas, tai vyriausio amžiaus II pakopos dalyvių tikslas yra išsaugoti santaupas ir minimizuoti jas veikiančią infliaciją“, – atkreipia dėmesį Š. Ruzgys.

Tai pat galima pastebėti, kad per pastaruosius 10 metų didžiausią grąžą atnešė akcijų pensijų fondai, kuriuose akcijų dalis sudarė iki 100 proc.

Remiantis Lietuvos banko š. m. kovo 31 d. duomenimis, tokie fondai per pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai generuodavo po 9,66 proc. grąžos per metus, penkerių metų laikotarpiu po 7,13 proc. per metus, o trejų metų laikotarpiu – 8,06 proc. per metus.

Valstybinę socialinio draudimo sistemą papildanti Lietuvos II pensijų pakopa turi 1,3 mln. dalyvių, jie sudaro daugiau kaip 80 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Beveik 3,4 mlrd. eurų siekiančias šalies gyventojų pensijų santaupas investuoja ir saugo penkios pensijų fondų valdymo bendrovės: „Aviva Lietuva“, „INVL Asset Management“, „Luminor investicijų valdymas“, „SEB investicijų valdymas“ ir „Swedbank investicijų valdymas“.

Elgsenos ekonomikos specialistė įžvelgia įdomų niuansą Lietuvos pensijų sistemoje

Beveik dešimtadalį, arba 3,9 mlrd. eurų Lietuvos namų ūkio finansinio turto sudaro pensijų fonduose kaupiamos lėšos, kurias lenkia tik investicijos į verslą, indėliai bankuose ir gautinos sumos. II pensijų pakopos reformai einant visai į pabaigą, elgsenos ekonomikos specialistė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Akvilė Karaliūtė pastebi, kad reformuojamos sistemos stabilumas priklauso ir nuo jos dalyvių elgesio.

Jos teigimu, vienas iš elgsenos ekonomikos veiksnių, vadinamasis „turėjimo efektas“, ima veikti tuomet, kai žmogus kažką įsigyja, tai tampa jo nuosavybe,  ir tuomet – nėra linkęs atsisakyti. Pasak dėstytojos, tai vienas iš stipriausiai veikiančių ekonominės elgsenos veiksnių priimant sprendimus.

Turėjimo efektas – tarsi cementas

Papildomos pensijos kaupimo sistemos reforma siekiama subalansuoti lėšų investavimo riziką ir pernelyg konservatyvius sprendimus mėgstantiems jos dalyviams suteikti naują pagreitį įdiegus gyvenimo ciklo fondus (GCF). Šiemet pasikeitė ir kaupimo formulė. Joje nebeliko į pensijų fondus per „Sodrą“ pervedamo II pakopos dalyvių socialinio draudimo mokesčio, todėl privatus kaupimas ateityje nemažins „Sodros“ mokamos pensijos.

Pasibaigus gegužės mėnesiui II pensijų pakopoje dalyvavo 1,3 mln. dirbančių asmenų, nuo metų pradžios į „Sodrą“ grįžo 25 tūkst. asmenų, tai sudaro vos apie 1,9 proc. nuo visų II pakopos dalyvių, tad galima sakyti, kad II pakopa yra stabili.

„Reforma atvėrė kelią rinktis, tačiau dauguma žmonių savo sprendimo pensijai kaupti papildomai nekeičia. Taip ir pasireiškia vadinamasis turėjimo efektas: žmonės nenori atsisakyti to, ką jau turi, – konkrečių santaupų savo pensijų sąskaitoje. Apskritai Lietuvos žmonių finansinis sąmoningumas didėja: mažėja paskolų grąžinimo našta namų ūkiams, daugiau sutaupoma, žmonės finansiniuose apsisprendimuose yra racionalūs, geriau apgalvoja priimamus sprendimus, ypatingai ilgajam laikotarpiui“, – sako A. Karaliūtė.

Ji pastebi, kad keisti įpročius tiek bendrąja prasme, tiek kalbant konkrečiai apie finansus, nėra lengva, tačiau tai vyksta.

„Turėdami galimybę ir norą, žmonės drausdamiesi stengiasi apsisaugoti nuo įvairių rizikų. Draustis motyvuojanti baimė gali būti traumos, ligos, galimas būsto praradimas, ribotos finansinės galimybės išgyventi pensijoje. O kam svarbiau apsidrausti nuo nelaimingų atsitikimų, kam investuoti į savo pensiją, yra kiekvieno individualus sprendimas“, – konstatuoja A. Karaliūtė.

Lietuvių noras uždirbti – akivaizdus

Lietuvos gyventojai nevengia rizikos, tačiau stengiasi ją subalansuoti kitais, gerokai konservatyvesniais pasirinkimais. Lietuvos banko 2018 metų duomenimis, 70 proc., arba 29,3 mlrd. eurų šalies namų ūkių finansinio turto sudarė pirmiausiai investicijos į verslą (36 proc.) bei indėliai bankuose (34 proc.).

„Lietuvos gyventojai perkando, kas yra rinkos ekonomika. Tai, kad taip drąsiai investuojama pirmiausiai į verslą rodo aukštą pasitikėjimo ekonomika lygį, o pensijų lėšų valdytojams suteikia daugiau užtikrintumo gyvenimo ciklo fondų sėkme, nes maždaug pusės II pakopos dalyvių buvo pasirinkę savo amžiui pernelyg konservatyvius investavimo sprendimus. Neabejoju, kad jie įvertins didesnę grąžą, kurią suteiks daugiau akcijų įtraukianti investavimo strategija. Na, o amžiui augant  lėšos bus investuojamos vis konservatyviau, labiau siekiant jas išsaugoti“, – sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Šalies pensijų sistemos dalyviai, anot Š. Ruzgio, įrodė, kad jiems ilgalaikis finansinis tikslas sukaupti papildomų lėšų senatvėje išlieka prioritetu.

„Šiuo atžvilgiu galima pasidžiaugti, kad nerimą keliančios demografinės tendencijos, visuomenės senėjimas ir kiti svarbūs iššūkiai yra vertinami rimtai. Gyvename laikotarpiu, kai pasaulis labai smarkiai keičiasi ir reikia priimti sprendimus bei spręsti dilemas, su kuriomis iki šiol susidurti neteko. Kiekvieno asmens atsakomybė už savo gerovę ateityje turėtų tapti būtina asmenine finansų „higiena“ ir tikiu, kad toks supratimas tik stiprės“, – viliasi LIPFA vadovas.

Demarkacinė linija pensijų klausimu: galimybė nepadaryti klaidos

Komentaras portalui delfi.lt

Socialiniai klausimai yra jautrūs ir tai natūralu. Tačiau pradžiai būtų protinga pinigų tvarkymo pasimokyti ne iš teorinių pasvarstymų, bet iš realaus šių laikų pavyzdžio – kas būna, kai santaupos patenka „į vieną pintinę“, o pintinės rankeną laiko pinigų nuolat stokojanti ranka. Tai – kaimyninė Lenkija.

Tik valstybė, ar ir aš?

Įsitikinimas, kad kažkas kitas mumis tinkamai pasirūpins, kai patys negalėsime to padaryti, iš tiesų dabar leistų atsipalaiduoti, bet greičiausiai baigtųsi asmenine finansine katastrofa ateityje. Todėl keliant klausimą, ar pasitikėti tik ateities „Sodra“, ar pasirūpinti ir papildomomis savo santaupomis, atsakymas būtų vienareikšmiškas – pasirūpinti.

Faktas. Valstybės paprastai neturi perteklinių pinigų, o vartojimas „čia ir dabar“ pradžiugina bent trumpam. Įvertinusi, kad 15,8 mln. lenkų turi apie 300 mlrd. zlotų pensinių santaupų paskatino Lenkijos valdžią pusę jų paimti ir „pravalgyti“. Ar to pakako? Ne. Dabar likus dar apie 162 mlrd. zlotų santaupų tikimasi, kad bent 80 proc. piliečių persives santaupas į naujas asmenines pensijų sąskaitas už 15 proc. mokestį valstybei. Tai valstybės biudžetą ateities pensininkų sąskaita papildytų 19,5 mlrd. zlotų.

Ką tai rodo? Akivaizdu, kad socialinis aprūpinimas jau dabar reikalauja milžiniškų išteklių ir jų poreikis tik augs kartu su sparčiu senjorų dalies didėjimu Vakarų šalyse. Galima pasiryžti tikėti išskirtinai tik valstybės socialinio draudimo sistema, bet Lietuvos atveju būtų protinga rinktis ir nuo lenkiško tipo nacionalizavimo viražų apsaugotą Lietuvos II pensijų pakopą bei užsitikrinti antrą pensijos šaltinį.

Konstitucinio Teismo sprendimu, „Sodrą“ papildančios II pensijų pakopos fonduose kaupiamos lėšos yra neliečiama privati Lietuvos gyventojų nuosavybė ir ją nenuginčijamai gina Konstitucija, todėl Lenkijos sprendimai mums negresia. Iš kitos pusės, pensijų sistemos reformos metu yra  galimybė laisva valia sugrįžti į „Sodrą“ ir parsivesti į ją asmenines santaupas II pakopoje, kurios iš esmės taip pat, kaip ir Lenkijoje, tuojau pat panaudojamos vartojimui. Nesuklyskite, asmeninių sąskaitų su realiais pinigais „Sodroje“ kol kas neturime – tik tikėjimą, kad viskas bus gerai.

Kaupimo tempas yra kritiškai svarbus

Yra ir kitas kelias apsispręsti. Niekas neįtikina ir nemotyvuoja taip gerai, kaip sėkmingi pavyzdžiai ir autoritetą visuomenėje turinčių žmonių nuomonė. Pensininkų aprūpinimo iššūkį ateityje šią savaitę įvertinęs ekonomistas, išrinktasis Prezidentas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį į pensijos kaupimo normą, kuri iš esmės labiausiai ir lemia oraus dydžio pensiją ateityje.

Kitaip tariant, kuo didesniu tempu kaupsite, tuo daugiau susitaupysite. Dabar maksimali kaupimo formulė II pakopoje yra 3+1,8, kur 3 proc. kas mėnesį į pensijų fondą pervedama nuo algos, o likusią dalį sudaro finansinė valstybės paskata nuo vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Kaupkite maksimaliai ir pasinaudokite visa valstybės finansinio skatinimo apimtimi.

Vis dėlto, visi suprantame, kad daugiau įrankių ir galimybių pasirūpinti savo pensija oraus gyvenimo šansus tik padidintų. Dėl skirtingo didmiesčių ir regionų vystymosi tempo, atlyginimų žirklių bei vis dar didelių socialinės lygybės iššūkių mūsų šalyje žmonėms sudėtinga imtis tokio finansinio iššūkio vieniems patiems.

Norisi tikėtis, kad neigiamų demografinių tendencijų aštrinamas pensijų klausimas galiausiai išsikovos deramą dėmesį ir paskatins ieškoti papildomų ilgalaikių sprendimų, tarp kurių galėtų būti ir profesinių pensijų fondų steigimas, ir didesnis valstybės įsitraukimas, skatinant šalies gyventojus daugiau susitaupyti savo pensijai.

Trijų žingsnių gidas, ar verta kaupti pensijai privačiai

Artėjantis pensijų sistemos reformos pabaigos terminas paskatino užklausų bangą dėl dalyvavimo II pensijų pakopoje. Atsižvelgdama į dažniausiai užduodamus klausimus, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) parengė trijų žingsnių gidą, padėsiantį susigaudyti esminiuose privataus pensijos kaupimo momentuose.

„Galimų pasirinkimų tematika ypač intensyviai kalbama jau beveik pusę metų, tačiau akivaizdu, kad finansinių klausimų specifika, nenoras suklysti ir vienas kitam kartais prieštaraujančių patarimų choras žmones trikdo. Siekdami, kad jiems apsisprendimas būtų kuo suprantamesnis ir nekeltų diskomforto, siūlome atkreipti dėmesį vos į tris esminius dalykus, kuriems suprasti nereikia ekonominio išsilavinimo ar specifinių žinių“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Ar man to reikia?

Dalyvavimas II pensijų pakopoje reikalauja šiokios tokios finansinės drausmės, kuri turi konkrečią išraišką. Tai 3 proc. atlyginimo dydžio dalis, kiekvieną mėnesį pervedama į asmeninę pensijų sąskaitą.

„Jei kyla esminis klausimas, ar išvis kaupti, tai logika čia paprasta: netaupysi – neturėsi. Galutinis kaupimo tikslas yra turėti papildomą pajamų šaltinį pensijoje. Jei tokį planą B norėtumėt turėti, kaupkite. Jus papildomai finansiškai skatins valstybė, lėšas nuo infliacijos poveikio saugos ir augins investicijos į perspektyvius verslus ir vyriausybių vertybinius popierius. Vienas didžiausių dabartinės reformos privalumų yra tas, kad nuo šiol kaupimas neturės jokios įtakos „Sodros“ mokamos pensijos dydžiui“, – teigia asociacijos vadovas.

II pensijų pakopa nėra privataus verslo sugalvota ir siūloma paslauga. Tai valstybės įdiegtas ir labai griežtai įstatymiškai reguliuojamas taupymo įrankis, papildantis I pakopą – „Sodrą“ .

Kodėl man to reikia?

Pareiga išlaikyti pensijos amžių pasiekusius visuomenės narius vis labiau brangsta ir komplikuojasi, nes senjorų dalis auga, o dirbančiųjų mažėja. Galima rinktis būti 100 proc. priklausomiems nuo valstybinio socialinio draudimo sistemos ir tai yra kiekvieno teisė, bet dešimtmečiams į priekį jis yra ne ką geriau nusakomas nei kapitalo rinkos.

„Konsultacijų metu žmonės nori sužinoti konkrečius skaičius, nerimauja dėl rinkoms būdingų svyravimų. Tačiau ir sąžiningai mokėdami mokesčius nuo atlyginimų mes tik investuojame į teisę ateityje gauti pensiją iš valstybės. Pensijos dydis priklausys nuo daugybės aplinkybių ir politinės valios. Einamojo finansavimo būdą naudojanti „Sodra“ mūsų sąskaitose dabar gali rodyti nebent sąlyginius vienetus – taškus, įvertinančius darbo stažą, atlyginimo dydį. Nė vienas nežinome, kokią pensiją iš valstybės gausime“, – atkreipia dėmesį Š. Ruzgys.

Štai kodėl bandant įsivertinti kaupimo II pensijų pakopoje argumentus užtektų sau sąžiningai atsakyti, ar pasitikėjimas valstybės finansinėmis galimybėmis skirti vis daugiau pinigų socialinei apsaugai yra besąlygiškas. Jei kirba abejonių, verta prisiimti dalį atsakomybės sau.

Kas patars objektyviausiai?

Skaičiuojant ir analizuojant pensijos kaupimo variantus, LIPFA rekomenduoja naudoti oficialią pensijų skaičiuoklę, kuri agreguoja maksimalų kiekį pačių naujausių duomenų bei skaičiavimų, aktyviai teikti užklausas pensijų fondų, „Sodros“ atstovams. Tačiau bene objektyviausią nuomonę apie gyvenimą pensijoje su ribotais finansais gali išsakyti artimieji, jau patiriantys šį iššūkį.

„Gyvenimas nuo pensijos iki pensijos, nuolatinis lėšų trūkumas būtiniausioms reikmėms ir net tam tikra socialinė izoliacija, kurią lemia finansinė padėtis, yra daugumos mūsų šalies pensininkų kasdienybė. Kaip taisyklė, per gyvenimą sukauptas materialinis turtas nusidėvi, sensta fiziškai ir morališkai, jį vėliau sunku ar net neįmanoma konvertuoti į pragyvenimui reikalingas lėšas. Taip atsiduriama užburtame rate. Neabejoju, kad tokiu laikotarpiu papildomos pajamos pensininkams tikrai labai praverstų, tačiau jie lengvai prieinamo grynųjų pinigų šaltinio tiesiog neturi“, – sako Š. Ruzgys.

Pasak jo, jei abejones kelia valstybės tarnautojų ar fondų atstovų konsultacijų objektyvumas, daugiausiai jo suteikti gali realūs gyvenimiški pavyzdžiai.

II pensijų pakopa turi 1,3 mln. dalyvių, jie sudaro 80 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Beveik 3,4 mlrd. eurų siekiančias šalies gyventojų pensijų santaupas investuoja ir saugo penkios pensijų fondų valdymo bendrovės: „Aviva Lietuva“, „INVL Asset Management“, „Luminor investicijų valdymas“, „SEB investicijų valdymas“ ir „Swedbank investicijų valdymas“.

Lietuvoje labiausiai nuskriaustais laikomi pensininkai ir jaunos šeimos –…

Sunkiausiai gyvenančiomis visuomenės grupėmis Lietuvoje laikomi pensininkai bei vaikus auginančios jaunos šeimos – taip mano atitinkamai 43 proc. ir 25 proc. šalies gyventojų, atskleidė „Spinter tyrimų“ apklausa. Tuo tarpu priešpensinio amžiaus žmonių finansinė situacija sudėtinga atrodo tik kas dešimtam (10 proc.) Lietuvos gyventojui, nors būtent tokio amžiaus žmonėms atsiranda daug sunkumų išliekant bei konkuruojant darbo rinkoje.

Apklausą inicijavusios Lietuvos pensijų ir investicijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys teigia, kad rezultatai atskleidžia įdomius šalies gyventojų požiūrio niuansus.

„Nuolat skatindami žmones kuo anksčiau pradėti galvoti apie tai, iš kokių pajamų jiems teks gyventi pensijoje ir imti jai taupyti jau dabar, matome, kad šio gyvenimo laikotarpio iššūkius realistiškai suvokia du penktadaliai respondentų. Akivaizdu, kad jie realią situaciją žino anaiptol ne iš knygų ar teorinių pasvarstymų, o patys aiškiai mato, kad vien iš „Sodros“ mokamos pensijos išgyventi dabartiniams pensininkams nėra nei lengva, nei paprasta. Todėl pensininkų išskyrimas visiškai nestebina“,  – sako Š. Ruzgys.

Gailesčio aritmetika

Nors pensininkai ir jaunos šeimos amžiaus prasme yra kardinaliai skirtingos, tačiau jas vienija vienas bendras bruožas – jos arba neturi galimybių dalyvauti darbo rinkoje, arba šios galimybės yra labai ribotos.

„Nors situacija pamažu gerėja ir dėl sparčiai senstančios visuomenės senjorai darbo rinkoje įgis vis didesnį svorį, tačiau šiuo metu svertas yra ne jų rankose. Jaunose šeimose užtenka kuriam nors iš tėvų paimti motinystės ar tėvystės atostogas ir pajamos iškart sumažėja. Akivaizdu, kad abiem šioms grupėms galimybės dirbti ir užsidirbti yra gana ribotos. Panašu, kad visuomenė tai vertina kaip objektyvią ir pateisinamą priežastį, paaiškinančią, kodėl šių grupių žmonės susiduria su didžiausiais finansiniais sunkumais“, – atkreipia dėmesį Š. Ruzgys.

Apklausos duomenys rodo, kad kur kas mažiau empatijos sulaukia prie pensinio amžiaus priartėję žmonės: juos tarp sunkiausiai išgyvenančių paminėjo 10 proc. Dar 9 proc. respondentų teigė, kad labiausiai pažeidžiami yra bedarbiai. Tik pradedančio dirbti jaunimo bėdas supranta 7 proc., o studentų bei vidutinio amžiaus žmonių, atitinkamai 4 proc. ir 3 proc. apklaustųjų.

Pasak Š. Ruzgio, visas šias grupes visuomenės akyse gali vienyti faktas, jog jos gali dirbti bei užsidirbti, tad ir finansinė situacija nėra nepataisoma.

„Visas šias grupes žmonės mato kaip potencialiai darbingas ir, matyt, būtent dėl to laikosi nuostatos, kad jie yra atsakingi už savo finansinę situaciją. Tuo tarpu pensininkų bei jaunų šeimų situacija suprantama kaip kur kas labiau pažeidžiama. Būtent šiame kontekste kiekvienam darbingo amžiaus žmogui svarbu pagalvoti apie finansinę „pagalvę“ tam laikotarpiui, kai pajamų tiesiog nebus arba jos bus minimalios. Be abejonės, tai apima ir pensiją“, – teigia Š. Ruzgys.

Pensininkai finansinius sunkumus pripažįsta, bedarbiai jų nesureikšmina

Apklausos metu paaiškėjo dar viena įdomi detalė: pensinio amžiaus senjorų nuomonė atitiko bendrą nuomonę, kad pensininkams išgyventi sunkiausia. Tarp pensininkų taip manančiųjų yra 40 proc., arba vos 3 punktais mažiau nei bendra šalies gyventojų nuomonė.

Tuo tarpu tik 5 proc. bedarbių teigia, kad jie iš tiesų yra finansiškai sunkiai besiverčianti grupė. Tai žymiai mažiau, palyginti su visų socialinių grupių nuomone (9 proc.). Daugiausiai, arba 43 proc. bedarbių mano, kad sudėtingiausiai yra pensininkams, dar 40 proc. – jaunoms šeimoms su vaikais.

„Faktas, kad patys bedarbiai savo situacijos nelaiko sudėtinga, iš tiesų iškalbingas. Galima kelti klausimą, kodėl ir iš kokių pajamų jie gyvena. Neatmestina, kad tokia situacija gali būti susijusi ir su šešėline ekonomika, kai užsidirbama nelegaliai, nuo pajamų nemokami mokesčiai. Tačiau tai, kad oficialaus pajamų šaltinio neturintys žmonės pripažįsta, kad būtent pensininkai Lietuvoje patiria didžiausius finansinius sunkumus reiškia, jog rūpinimasis senatve turėtų būti kiekvieno prioritetas“, – mano Š. Ruzgys.

Šiuo metu vadinamoji pakeitimo norma, arba gauto atlyginimo dydį siekianti pensijos dalis sudaro apie 40 proc., tačiau per keletą dešimtmečių dėl objektyvių priežasčių ji gali sumažėti iki 23 proc. II pensijų pakopa prie „Sodros“ pensijos prideda vidutiniškai 20–30 proc.

„Spinter tyrimai“ apklausą atliko šiemet kovo 18-28 dienomis, joje dalyvavo 1008 gyventojai, sulaukę18-75 metų amžiaus.