Pandemija: kokiomis kišenėmis sutiksime aušrą suveikus vakcinoms?
Farmacijos kompanijoms rekordiniu greičiu kuriant ir registruojant vakcinas nuo COVID-19 infekcijos, pasaulis sulaikęs kvapą laukia šios „sidabrinės kulkos“, turinčios bent susilpninti mirtiną virusą. Tačiau šalių ekonomikos silpsta dabar, dalis dirbančiųjų dėl griežtų karantinų dabar netenka arba laikinai neturi darbo ir klausimas, iš ko gyventi, iškyla visu smarkumu.
Naujausias Jungtinių Tautų Plėtros programos tyrimas brėžia didelės žalos scenarijų, pagal kurį dėl ilgalaikio koronaviruso COVID-19 poveikio iki 2030 metų dar apie 207 mln. pasaulio gyventojų gali patekti į didelio skurdo zoną ir joje būtų iš viso daugiau kaip 1 mlrd. žmonių. Tyrimas neatmeta ir užsitęsusio atsigavimo varianto, kuomet 80 proc. pandemijos sukeltos krizės gali tęstis dešimtmetį. Tai reiškia, kad socialiniams iššūkiams išspręsti trumpo laikotarpio gali nepakakti.
Iki pandemijos išsivysčiusios Vakarų valstybės didžiausia problema galėjo laikyti aštrėjančius demografinius iššūkius, nes visuomenėms sparčiai amžėjant senjorų išlaikymo finansinė našta neatsilieka augimu, o įsismarkavusi pandemija situaciją tik dar labiau komplikavo.
Niekas negalėtų užginčyti fakto, kad anksčiau ar vėliau pasibaigia bet kuri krizė. Taip buvo nuo tulpių psichozės nukentėjusiuose Nyderlanduose XVI amžiuje, sprogusio aukštųjų technologijų (angl. dot com) burbulo šio amžiaus pradžioje, pasaulis atsigavo ir po naujausios 2008 metų ekonominės bei finansų krizės. Bet aušros sulaukti sunku ir dar sunkiau tą padaryti netuščiomis ir nekiauromis kišenėmis.
Tad į kurią kišenę galima kišti ranką? Kiek giliai? Ir kiek pinigų iš ten galima pasiimti? Dažnėjančius bandymus finansų ieškoti ne tik kišenėse, bet ir ateities sąskaita, pastebi ir tarptautinės institucijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) gruodį atkreipė Didžiosios Britanijos dėmesį į tai, kad būtų daug tvariau, jei senatvės pensijos čia būtų didinamos atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio augimą, o ne naudojant vieną, bet patį didžiausią iš trijų vertinamų rodiklių – mažiausiai 2,5 proc., infliacijos arba vidutinio darbo užmokesčio tempą, nes visuomenės senėjimas jau dabar daro spaudimą šalies viešiesiems finansams.
Kai kurios valstybės pensijų santaupas pasiryžusios prilyginti bankomatams ir leisti gyventojams jas išsigryninti naudojimui dabar. Net neįsigilinus, kokią įtaką ateityje tai gali turėti tai pačiai visuomenei. Lygiai taip, kaip po nakties ateina aušra, po vartojimo laikotarpio ateis diena, kai skolas teks grąžinti ir valstybės mastu spręsti, kaip išmaitinti skurstančius senjorus.
EBPO šiuo klausimu vienareikšmiška – tokiam santaupų išsigryninimui turėtų susidaryti išties kritinės, kraštutinės aplinkybės. Ar jos tikrai tokios ir yra? Ne. Nes pandemija vienodai negailestinga visiems ir nebeskirsto valstybių į tas, kurios dėl savo pačių finansų politikos yra atsidūrę aklavietėje, ir į tas, kurios pirmąsias turėtų traukti iš duobės. Be to, kad pandemijos keliamos problemos yra ne tik visuotinės, jos dar ir sprendžiamos lengvai prieinamų skolintų pinigų pagalba.
Sprendžiant esamas ir, beveik garantuotai, neišvengiamas ateities finansines problemas reikėtų kuo daugiau dėmesio skirti nestandartinėms darbo vietoms. Jas ne visuomet galima išmatuoti etatu ir tuo pačiu tokiems darbuotojams Lietuvoje nėra taip paprasta susirinkti vadinamuosius „Sodros“ taškus senatvės pensijai. Tai laisvai samdomi, laikini ar sezoniniai dirbantieji, kuriuos be kita ko būtų pravartu motyvuoti savarankiškam kaupimui oriai senatvei, nes tokių „neapibrėžtų“ darbo vietų per pandemiją tik padaugėjo ir valstybėms po kurio laiko tai sukels papildomų rūpesčių.
Kad ir kokia neapibrėžta būtų situacija, vis dėlto optimizmo ir vilties visame pasaulyje netrūksta. Sustoti vardan ateities reikėtų ne tik saugiai pasiliekant namuose, bet ir apsisprendžiant, kaip protingai panaudoti finansinius išteklius ir tą pirmiausiai padaryti asmeniškai.